Nuoširdžiai sveikinu jus visus šventojo Augustino žodžiais:“ Resurrectio Domini, spes nostra-Viešpaties Prisikėlimas yra mūsų viltis (Augustinas, Sermo 261,1). Šiandien švenčiame šviesiąją Velykų vigilijos naktį, visų budėjimo motiną. Švenčiame pagrindinį savo tikėjimo slėpinį, mums visiems siūlomą ženklą, Šviesą-Kristų, įeinant į bažnyčią su Velykine žvake, ženklą, kad savo gyvenime turime būti šviesa, tą tikėjimo kelią kurį mums nušviečia Kristus.
Kristus tampa šviesa ir veda mūsų žingsnius išganymo link. Kristus neprimeta savo kelio, gerbia mūsų laisvę, jis siūlo meilę, kuri iš tikrųjų gali mus padaryti tikrai laisvus. Kristus supurto mus viduje, Jis kviečia į atsivertimą. Apaštalas Paulius kaip tik apie tai ir kalba laiške romiečiams: „Mes žinome, jog mūsų senasis „aš“ yra nukryžiuotas kartu su juo, kad būtų sunaikintas nuodėmės kūnas ir kad daugiau nebevergautume nuodėmei. Juk kas miręs, tas išvaduotas iš nuodėmės (Rom 6, 3-11).
Šventasis Augustinas kalba, kad Viešpaties Prisikėlimas yra ir mūsų viltis. Labiausiai žmogaus egzistavimą varginančių klausimų būtent yra šis: kas vyksta po mirties? Šios vigilijos iškilmingumas leidžia atsakyti į šią slėpinį, kad mirtis neturi paskutinio žodžio, nes galiausiai triumfuoja gyvenimas. Ir šis mūsų tikrumas grindžiamas ne paprastais žmogiškais samprotavimais, o istoriniu tikėjimu faktu: nukryžiuotas ir palaidotas Jėzus Kristus prisikėlė su savo šlovingu kūnu. Jėzus buvo prikeltas, kad ir mes, tikėdami Juo turėtume amžinąjį gyvenimą. Šis skelbimas yra evangelinės žinios esmė. Apaštalas Paulius apie tai irgi skelbia: „Jei Kristus neprisikėlė, tai tuščias mūsų skelbimas, tuščias ir jūsų tikėjimas“.
Kristaus prisikėlimas, tai ne mitas ir sapnas, ne vizija ar utopija, ne pasaka, o unikalus ir nepakartojimas įvykis. Jėzus iš Nazareto, pergalingai paliko kapą, auštant pirmajai dienai po šabo, Petras ir Jonas rado kapą tuščią. Magdalietė ir kitos moterys sutiko prisikėlusį Jėzų; du Emauso mokiniai taip pat atpažino Jį laužydami duoną, o paskui daugeliui kitų mokinių pasirodė Galilėjoje.
Viešpaties prisikėlimas apšviečia tamsiąsias pasaulio puses, turiu omenyje materializmą ir nihilizmą, kurio pakankamai yra pasaulyje. Jeigu Kristus nebūtų prisikėlęs „tuštumai“ būtų lemta turėti persvarą.
Jei pašalinsime Kristų ir Jo prisikėlimą, žmogui nėra pabėgimo iš dvasinės tuštumos ir visos jo viltys liks iliuzija. Tačiau Viešpaties prisikėlimas yra atsakymas į pasikartojantį skeptikų klausimą, aprašytą Koheleto knygoje: „ Ar yra kažkas, apie ką galima pasakyti: Žiūrėk, tai šis tas nauja“. Taip Velykų rytą viskas atsinaujino. „Mirtis ir gyvybė susidūrė viena su kita nuostabioje dvikovoje: gyvybės Viešpats buvo miręs, bet dabar gyvas, jis triumfuoja“ (Velykų sekvencija).
Viešpaties prisikėlimas tai tikėjimo šventė. Gyvenimas be tikėjimo neturi jokios aiškios prasmės, ir tuščias darbas jo vieton siūlyti mums kokias nors mintis ar sistemas: žmogaus intelekto niekados nepatenkins tai, ką gali sumanyti žmogaus protas. Nes žmogus iš esmės yra paradoksali būtybė. Jis didis būtent tada, kai skaudžiausiai pajunta savo silpnumą. Gyvenimas be Dievo kartais atrodo toks viliojantis ir išlaisvinantis, o iš tiesų atneša tik didį liūdesį ir vis didėjantį pyktį. Žmogus niršta ant visuomenės, pasaulio, savęs ir kitų; jo gyvenimas atrodo kaip koks nepavykęs projektas – evoliucijos klaida. Žmogui yra lemta kvėpuoti amžinosios meilės begalybe, ta prisikėlimo šviesa, o jeigu jis to negali, tada atsiduria dvasiniame kalėjime be šviesos. Tik tikėjimas, pasak psalmių mus veda į platybes.
Kristaus prisikėlimas yra mūsų viltis. Būtent tai šiandien džiaugsmingai skelbia Bažnyčia: ji skelbia viltį, kurią Dievas padarė tvirtą ir neįveikiamą, prikeldamas Jėzų Kristų iš numirusių ir ta viltimi ji nori pasidalinti su jumis visais.
Šviesios prisikėlimo vilties jums, jūsų šeimoms ir artimiesiems.
Kun. dr. Robertas Rumšas
2024 m. kovo 30 d.
