Kasmet Pelenų trečiadienį Katalikų Bažnyčia kviečia pradėti gavėnios  laiką. Kažkuo jis yra nepatogus ne tik nūdienos žmonėms, bet ir katalikams. Šio laiko reikšminiai žodžiai-atgaila, pasninkas, atsižadėjimas, dykuma-yra tapę sąvokomis, kurių prasmės pakirstos dvasinės infliacijos. Akivaizdu, kad XXI a.  gyvena sąlygomis, kurios esmingai skiriasi nuo prieš mus gyvenusių kartų, todėl ankstesnė katalikybės pasaulėdara dingsta iš katalikų kasdienybės. Nenuostabu, kad pamažu gavėnia tampa tik liturginiu laiku.

Kas gavėnią galėtų padėti sugrąžinti į jos vietą katalikų gyvenime? Be abejo, jos esmės atradimas. Neįsisąmoninę, kad gavėnia turi atnešti pokytį į mūsų gyvenimą, paversime ją tik paviršutiniška religine praktika. Toks pokytis krikščionybės dvasinėje tradicijoje yra vadinamas atsivertimu. Gavėnia yra galimybė sąmoningai įsijungti į šį procesą, kurio kulminacija –Velykų Tridienio šventimas.

Mūsų gavėnia įgaus prasmę, jei per ją įvyks mūsų mąstysenos, žvilgsnio į pasaulį, šalia esantį žmogų pokytis. Kai sutinkame nuo savo širdies nuimti paviršutiniškumo luobą, būtent gavėnia gali tapti nauju posūkiu, atnaujinto gyvenimo su Dievu pradžia, dar viena atkarpa, kurią įveiksime sutikę permąstyti savo vartojimo įpročius ar praktiškai įgyvendinę socialinį teisingumą. (Tomas Viluckas, Laikas po Dangumi, p.45,64).

Kun. dr. Robertas Rumšas

Merkinė