„ Vienas fariziejus užsiprašė Jėzų pietų. Atėjęs į fariziejaus namus, jis sėdo prie stalo. Ir štai moteris, kuri buvo žinoma mieste nusidėjėlė, patyrusi, kad jis fariziejaus namuose, atsinešė alebastrinį indą kvapaus tepalo ir, verkdama priėjusi iš užpakalio prie jo kojų, ėmė laistyti jas ašaromis, šluostyti savo galvos plaukais, bučiavo jo kojas ir tepė jas tepalu.
Tai matydamas fariziejus, kuris buvo Jėzų pasikvietęs, samprotavo pats vienas: „Jeigu šitas būtų pranašas, jis žinotų, kas tokia ši moteris, kuri jį paliečia, kad ji nusidėjėlė!“ O Jėzus prabilo: „Simonai, turiu tau ką pasakyti.“ Tas atsiliepė: „Sakyk, Mokytojau!“
„Skolintojas turėjo du skolininkus. Vienas buvo skolingas penkis šimtus denarų, o kitas penkiasdešimt. Jiems neturint iš ko atiduoti, jis dovanojo abiem. Katras labiau jį mylės?“ Simonas atsakė: „Manau, jog tasai, kuriam daugiau dovanota.“ Jėzus tarė: „Teisingai nusprendei.“
Ir, atsisukęs į moterį, jis tarė Simonui: „Matai šitą moterį? Aš atėjau į tavo namus, tu nedavei man vandens kojoms nusimazgoti, o ji suvilgė jas ašaromis ir nušluostė savo plaukais. Tu manęs nepabučiavai, o ji, vos man atėjus, nesiliauja bučiavusi man kojų. Tu aliejumi man galvos nepatepei, o ji tepalu patepė man kojas. Todėl aš tau sakau: jai atleidžiama daugybė jos nuodėmių, nes ji labai pamilo. Kam mažai atleista, tas menkai myli.“ O jai tarė: „Atleidžiamos tau nuodėmės.“ Sėdintieji kartu už stalo pradėjo svarstyti: „Kas gi jis toks, kad net ir nuodėmes atleidžia?!“ O jis dar tarė moteriai: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Eik rami!“(Lk7, 36-50).
Šį evangelisto Luko pasakojimą paraleliai randame ir kituose evangelijose, Morkaus 14, 3-9 pas Matą 26, 6-13. Evangelistas Lukas ypatingai pabrėžia atleidimą ir Viešpaties gailestingumą. Luko pasakojime, Kristaus bendravimas su nusidėjėliais sukelia net diskusiją dėl Jo misijos ir pasiuntinybės. Viešpats nori parodyti ne tiktai savo galią nurodant nuodėmę, Kristus žino kas yra ta moteris, bet savo galią atleisti ir radikaliai ją ištrinti, pakeičiant nuodėmę meile. Kaip tik dėl to Kristus parodo kas iš tikrųjų Jis yra.
Kaip matome yra dvi vienos kitai priešingos perspektyvos: pirmoji žiūrint šio pasaulio akimis, sukelia abejonę Kristaus pasiuntinybe, antroji parodo kas Jis yra. Tiktai Dievas gali turėti tokį jautrumą ir švelnumą, tiktai Jisai gali transformuoti ir atgimdyti žmogų naujam gyvenimui.
Tai yra evangelisto Luko mokymo taškas. Bet taip pat apart šito pas kitus evangelistus randame, kad nuodėmių atleidimas yra tik išraiška, nors ypatingai svarbi.
Kiti evangelistai kalba apie kažką daugiau apimančio, ne vien tik nuodėmių atleidimą, bet apie tai kas yra viso pasakojimo fonas, tai yra Jėzaus Kristaus Gyvojo Dievo buvimas visa savo esybe žmonių tarpe, su savo jėga ir malone. Visi keturi evangelistai tarytum susilieja į vieną balsą, į vieną mokymą, į vieną tiesą. Žiūrėdami į kitas evangelijas matysime, kad evangelistai būtent šitą ir nori pasakyti.
Žiūrėkime kaip Luko pasakojimas yra priderintas prie istorinės aplinkos. Moteris prisartina prie Jėzaus netikėtai (puldama) evangelistas Lukas aprašo smulkiai, Jėzui patarnauja su meile ir atsidavimu, visu savo asmeniu, ašaromis, kojų bučiavimu, plaukais šluostydama Jėzui kojas. Jėzus ne tik priima šios moters patarnavimus, bet patvirtina, kad turi į tai teisę, priekaištaudamas Simonui, kad jis to nepadarė anksčiau: Aš atėjau ir tu mane nepriėmei, kaip turėjai priimti. Turėjai turėti dėmesin tai, kad aš esu, turėti dėmesin mano asmenį. Mane turėjai pagarbinti, turėjai išreikšti asmeniškai visą savo meilę, veiksmais kurie gal ir nebūtų visiškai suprantami. Gali atsakyti, kad atvėrei man savo namus, paruošei stalą, kad pakvietei man savo draugus. Neužtenka šito. Turėjai padaryti kai kuriuos dalykus kurie tiesiogiai liestų mano asmenį: nuplauti kojas, pabučiuoti ramybės bučiniu, parodyti išorinius juntamus meilės ženklus man. Taigi visa tai ką padarei ne tiktai, kad neužtenka, bet praranda vertę. Ši moteris padarė tai ko tu nepadarei. Ji kuri buvo niekinama ir nešvari, gavo mano atleidimą ir mano meilę, tuo tarpu tu kuris save laikei esant švariu ir išrinktu savo darbais ir teisingumu, neatsižvelgei į mano asmenį, negavai mano patvirtinimo, sutaikinimo ir ramybės.
Šie žodžiai išreiškia viena iš pagrindinių evangelijos temų, asmeninį Dievo Kristuje istorinį buvimą žmonių ir kiekvieno žmogaus gyvenime.
Šį asmeninį Dievo buvimą Kristuje mes ypatingai stipriai jaučiame, kuomet susitinkame, bendraujame su kitais žmonėmis. Kristus dažnai save sutapatina su silpnaisiais ir vargšais. Bet ypatingai prieš akis turėtume turėti vieną garsų evangelijos tekstą, kuris nurodo kokie turėtų būti mūsų gyvenimo orientyrai ir kriterijai. Tai paskutinio teismo scena (Mt 25, 31-46).
31 Kai ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje ir kartu su juo visi angelai, tada jis atsisės savo garbės soste. 32 Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės, ir jis perskirs juos, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių. 33 Avis jis pastatys dešinėje, ožius kairėje.
34 Ir tars karalius stovintiems dešinėje: ‘Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę!
35 Juk aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote,
buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte,
buvau keleivis, ir mane priglaudėte,
36 buvau nuogas mane aprengėte,
ligonis mane aplankėte,
kalinys atėjote pas mane.’
37 Tuomet teisieji klaus: ‘Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną ir pavalgydinome, trokštantį ir pagirdėme? 38 Kada gi mes matėme tave keliaujantį ir priglaudėme ar nuogą ir aprengėme? 39 Kada gi matėme tave sergantį ar kalinį ir aplankėme?’ 40 Ir atsakys jiems karalius: ‘Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte.’
41 Paskui jis prabils į stovinčius kairėje: ‘Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri prirengta velniui ir jo angelams!
42 Juk aš buvau išalkęs, ir jūs manęs nepavalgydinote,
buvau ištroškęs, ir manęs nepagirdėte,
43 buvau keleivis, ir manęs nepriglaudėte,
nuogas neaprengėte,
ligonis ir kalinys ir jūs manęs neaplankėte.’
44 Tuomet jie atsakys: ‘Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną ar ištroškusį, ar keleivį, ar nuogą, ar ligonį, ar kalinį ir tau nepatarnavome?’ 45 Tuomet jis pasakys jiems: ‘Iš tiesų sakau jums: kaskart, kai taip nepadarėte vienam iš šitų mažiausiųjų, nė man nepadarėte.’ 46 Ir eis šitie į amžinąjį nubaudimą, o teisieji į amžinąjį gyvenimą.“
Šis evangelijos tekstas nurodo kur galima rasti Jėzų.
Visa mūsų egzistencija yra pažymėta paskutinio teismo ženklu, mūsų sugebėjimu atpažinti Jėzų. Kiekvienas krikščionis turėtų nuoširdžiai savęs paklausti ar jis sugeba atpažinti Jėzaus buvimą kituose ar ne.
Evangelistas Matas baigia paskutinio teismo sceną nurodydamas Jėzaus buvimą vargšuose, alkanuose, ligoniuose, kaliniuose. Iš karto po to, seka pasakojimas apie Jėzaus patepimą Betanijoje. Nors mokiniai priekaištavo, kam toks eikvojimas, reikėjo aliejų parduoti ir pinigus išdalyti vargšams. Viešpaties atsakymas aštrus, Jis nepaneigia ir neatšaukia to ką pasakė anksčiau, bet jį suderina: “Vargšų jūs visuomet turėsite savo tarpe, o mane ne visuomet. Ir priduria: “ Ji man padarė gerą darbą”.
Jėzus tarytum patvirtina, kad jo asmeninis buvimas yra skirtingas nuo buvimo kurį galime sutikti vargšuose. Jo asmens buvimas, siela ir kūnu šioje žemėje buvo trumpas. Štai kodėl Jis sakė, kad: “vargšų jūs visuomet turėsite savo tarpe, o mane ne visuomet”.
Žmonijos istorija – sugebėjimas atpažinti Kristaus buvimą kituose. Kristus asmeniškai buvo istorijoje, gyveno kūniškai šioje žemėje, buvo nukryžiuotas, prisikėlė ir yra išaukštintas Tėvo dešinėje, gyvena begalinėje šviesoje ir šlovėje. Tiktai tikėjimu galime atpažinti Jo asmeninį buvimą istorijoje. Tikėdami į Jį, galime patirti Jo asmeninį buvimą savo gyvenime.
Kun. dr. R.Rumšas
