Šventumo ir kankinystės reikšmė Bažnyčiai

Šventasis Jonas Paulius II, apaštališkame laiške „Novo Millennio Ineunterašo: „Garsių popiežių ir paprastų pasauliečių bei vienuolių šventumas labiau negu kada nors anksčiau išryškėjo kaip matmuo, geriausiai išreiškiantis Bažnyčios slėpinį. Kaip iškalbinga žinia, kuriai nebūtini žodžiai, jis gyvai perteikia Kristaus veidą“. Šie Šv. Tėvo žodžiai, ypatingai tinka garbingajam ark. T. Matulioniui, kuris savo gyvenimu ir veikla paliudijo ir perteikė Kristaus veidą. Apie garbingojo ark. T. Matulionio gyvenimą daugiau ar mažiau žinome, todėl norėčiau panagrinėti šventumo ir kankinystės reikšmę Bažnyčiai. Skaityti toliau „Šventumo ir kankinystės reikšmė Bažnyčiai“

„Jo pyktis netveria amžinai, nes jam malonu būti gailestingam” (Mch 7,18)

Gailestingumas Senajame Testamente

Jei atversime Šventąjį Raštą, pamatysime, kad jau pirmieji puslapiai kalba apie tai, kad viską ką Dievas sukūrė buvo labai gera, bet per nuodėmę chaosas prasiskverbė į šį pasaulį. Pirmuosiuose Biblijos skyriuose nerandame žodžio „gailestingumas“.   Vis dėl to, Dievas nuo pat pradžios priešinosi blogiui ir chaosui. Po tvano garantavo tvarką pasaulyje ir suteikė žmogui erdvę išgyvenimui (Pr 8-9). Dievas norėjo gyvybės ir saugojo gyvybę po nuodėmės, davė naują pradžią, naują galimybę. Tą patį matome ir po Babelio bokšto griūties ir žmonių išsklaidymo. Su Abraomu prasidėjo naujas žmonijos surinkimas į vieną žmonių šeimą. Palaiminimas suteiktas Abraomui tai buvo palaiminimas visoms tautoms: „ Visos žemės  gentys ras tavyje palaiminimą“ (Pr 12,3; 18,18; 22,18;14). Kol kas ir čia nėra termino gailestingumas, bet gailestingumo realybė jau yra. Dievas nenori mirties, bet gyvenimo ir gyvybės.  Dievas neapleidžia savo kūrinijos, neapleidžia žmonijos. Dievas suteikia naują šansą. Skaityti toliau „„Jo pyktis netveria amžinai, nes jam malonu būti gailestingam” (Mch 7,18)“

Asmeniškas Dievo buvimas žmonijos istorijoje, ir kiekvieno mūsų gyvenime

Vienas fariziejus užsiprašė Jėzų pietų. Atėjęs į fariziejaus namus, jis sėdo prie stalo.  Ir štai moteris, kuri buvo žinoma mieste nusidėjėlė, patyrusi, kad jis fariziejaus namuose, atsinešė alebastrinį indą kvapaus tepalo ir,  verkdama priėjusi iš užpakalio prie jo kojų, ėmė laistyti jas ašaromis, šluostyti savo galvos plaukais, bučiavo jo kojas ir tepė jas tepalu.

 Tai matydamas fariziejus, kuris buvo Jėzų pasikvietęs, samprotavo pats vienas: „Jeigu šitas būtų pranašas, jis žinotų, kas tokia ši moteris, kuri jį paliečia, ­ kad ji nusidėjėlė!“  O Jėzus prabilo: „Simonai, turiu tau ką pasakyti.“ Tas atsiliepė: „Sakyk, Mokytojau!“ Skaityti toliau „Asmeniškas Dievo buvimas žmonijos istorijoje, ir kiekvieno mūsų gyvenime“