Klebono Velykinis žodis parapijiečiams
Brangūs parapijiečiai, mūsų bažnyčios lankytojai, Velykų rytas prasideda skubėjimu ir bėgimu. Marija skuba įspėti Simoną ir kitą mokinį kuris irgi atbėgo prie kapo. Bet kodėl reikėjo skubėti? Meilė nežino lėtumo. Velykos – tai kvietimas pabusti, išjudinti save iš dvasinio miego, ir su entuziazmu stengtis pakeisti savo gyvenimą. Jei paklausčiau jūsų: „Kas yra prisikėlimas? Daugelis tikriausiai atsakytų: „ Tai yra kai miręs žmogus atgyja“ . Bet tai ne visai teisinga. Evangelijose prisikėlimas yra kažkas daug gilesnio.
Prisikėlimas kalba ir apie tuos, kurie dabar gyvi. Tai visaverčio gyvenimo dovana, galinti net peržengti mirtį. Tai ne būsimas atlygis tiems, kurie elgėsi gerai, o naujas gyvenimo būdas čia ir dabar. Apaštalas Paulius aiškiai sako: „Ne aš gyvenu, o Kristus gyvena manyje“.
Velykos kalba gyviesiems. Nes jei tai liestų tik tuos, kurie jau mirę, ką ši šventė duotų mums? Tai aš, tai mes turime pakilti, kad būtume gyvi Dievui Kristuje Jėzuje.
Velykos yra prisikėlęs ir amžinai gyvenantis Jėzus Kristus, dangaus šlovėje, visada arti žmonijos, kiekvienam iš mūsų. Velykos yra Jėzus Kristus, Dievo Sūnus ir tikras žmogus, gimęs šioje žemėje, padėdamas visiems, darydamas gerą, pasmerktas mirti, kad išgelbėtų visus, prisikėlęs, kad visiems paaukotų savo meilės Dvasią ir naują gyvenimą šioje žemėje bei amžiną palaimą. Velykos yra Kristus Jėzus, Velykos taip pat esame mes. Kristaus Velykos įžengia į mūsų gyvenimą ir apšviečia mus Jo šviesa ir meilės pilnatve. Jėzus miręs ir prisikėlęs yra mūsų tikėjimas, mūsų visų krikščioniškas tikėjimas. Mūsų tikėjimas nėra idėja, tai ne istorinė atmintis, tai ne tik teologija ar krikščioniška ideologija, bet naujas gyvenimas, visada naujas, prisikėlimo ir meilės gyvenimas. Mūsų gyvenimas sudarytas iš džiaugsmo, kančios, mirties, prisikėlimo, tai kitoks gyvenimas, gyvenimas kuris savo prasmės ieško didžiausiose vertybėse ir nesileidžia užplūsti bendro, dažnai pernelyg žemiško mentaliteto kuriame nėra tikėjimo.
Esame šiandien čia, nes viskas prasidėjo nuo lenktynių. Marija Magdalietė bėga prisijungti prie mokinių ir papasakoti ką matė. Ji dar nežino, kad jo žodžiai pakeis istoriją. Tikėjimas kyla ne iš loginio samprotavimo, jis atsiranda atidžiai pažvelgus į tikrovę. Tai jausmas, daugiau nei supratimas. Tikėti nereiškia „viską suprasti“, bet tikėti, kad viskas net ir tai, kas mus skaudina, kas glumina – turi prasmę. Kristus prisikėlė, nes meilės negalima palaidoti. Dievas norėjo mums parodyti, kad gyvenimas, nugyventas dėl meilės, nesibaigia. Kaip sakoma Giesmių giesmėje: „Meilė stipri kaip mirtis“. Ar aš esu žmogus kuris nori statyti savo gyvenimą ant uolos, o ne ant smėlio, kuris jaučia pašaukimą būti bent šiek tiek šviesa ir druska, pašauktas atnešti vienintelį grąžų dalyką šioje žemėje, tai yra meilę visomis mažomis ir didelėmis išraiškomis, atsisakyti viso kas nėra meilė: abejingumo, savanaudiškumo, agresijos, nedorumo. Viešpats mus ragina gyventi bendrystėje, ramybėje ir džiaugsme, savo namuose, bendruomenėse. Prisikėlęs ir gyvas Jėzus dovanoja mums savo ramybės, stiprybės, drąsos, vilties ir meilės dvasią. Kai norime į savo gyvenimą įnešti Velykas, Dievo žodis mums sako, kaip tai įmanoma padaryti. Apaštalas Paulius rašo : „Jeigu esate su Kristumi prikelti, siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje. Rūpinkitės tuo, kas aukštybėse, o ne tuo, kas žemėje. Jūs juk esate mirę, ir jūsų gyvenimas su Kristumi yra paslėptas Dieve. Kai apsireikš Kristus – mūsų gyvastis, tuomet su juo ir jūs pasirodysite šlovingi“(Kol 3,1-4). Apaštalas ragina siekti aukštesnių dalykų, naujų jausmų: švelnumo, gailestingumo, gerumo, gyventi meilėje, nes tik meilė palaiko mus tobuloje bendrystėje su Viešpačiu. Apaštalas Jonas rašo: „ Mes žinome, jog iš mirties esame persikėlę į gyvenimą, nes mylime brolius. Kas nemyli, tas pasilieka mirties glėbyje. Mes iš to pažinome meilę, kad jis už mus paguldė savo gyvybę. Ir mes turime guldyti gyvybę už brolius… Nemylėkite žodžiu ar liežuviu, bet darbu ir tiesa (1Jn 3-16). Poetas Jonas Aistis viename savo eilėraščių rašo.
O DIEVE, kaip graži svajonė,
Kurią, kaip saulę danguje,
Tu ašarų ir skurdo klonin
Siuntei liepsnoti žmoguje!
Svajonių polėkiai sparnuoti,
Bet opūs, lepūs jų sparnai,
Nes leidai siekti ir sapnuoti,
Ir nepasiekti amžinai…
O Dieve, kaip gražus pasaulis
Ir kaip jam pilna ir gausu
Nebeužgęstančiųjų saulių
Ir nesapnuojamų dausų!
Platus pasaulis ir beribis,
O širdžiai ankšta it narve,
Kur tiek šventumo ir bjaurybės,
Žvaigždžių tiek spindinčių purve…
O Dieve, kaip gražus tas džiaugsmas,
Kai meilės mūs širdis pilna
Ir kai jos ilgesio ir šauksmo
Tavoji žemė sklidina!
Tegul Velykos būna mūsų gyvenimas, tegul mūsų gyvenimas būna Velykos. Tegu meilės ir džiaugsmo kuo daugiau būna mūsų širdyse. Džiaugsmingų ir palaimingų Velykų jums ir jūsų šeimoms.
Kun. dr. Robertas Rumšas
2025 04 20 metų Velykos
