Šv. Rokas

Šv. Rokas (šventė rugpjūčio 16 d.) prancūzų kilmės šventasis, gyvenęs XIII-XIV a.
Jis išdalijo savo turtus vargšams, o pats tapo piligrimu. Savo gyvenimą Šv. Rokas
paskyrė ligonių, sergančių maru, slaugymui. Pasak legendų, turėjo stebuklingą
gydomąją galią. Pats taip pat buvo užsikrėtęs maru, tačiau išgijo.
Šv. Rokas daug keliavo gydydamas ligonius. Bekeliaudamas šventasis buvo įtartas
šnipinėjimu, suimtas ir uždarytas į kalėjimą. Ten jis ir mirė.
Šv. Roko kultas labiausiai paplito XIV a.. Jis buvo populiarus ir vėliau, ypač siaučiant
maro epidemijoms. Šv. Rokas laikomas ligonių, ypač sergančių maru, globėju.
Lietuvių senojoje skulptūroje Šv. Rokas vaizduojamas dažnai, kaip sergantysis maru ar
rodantis koją su juoda dėme virš kelio (maro požymis). Jo, kaip piligrimo, atributai yra
lazda ir kelionmaišis. Šventasis taip pat vaizduojamas su legendiniu Gotardo šunimi,
laikančiu duonos kepalą nasruose ir angelu sargu.