Šventasis Jonas Paulius II, apaštališkame laiške „Novo Millennio Ineunte“ rašo: „Garsių popiežių ir paprastų pasauliečių bei vienuolių šventumas labiau negu kada nors anksčiau išryškėjo kaip matmuo, geriausiai išreiškiantis Bažnyčios slėpinį. Kaip iškalbinga žinia, kuriai nebūtini žodžiai, jis gyvai perteikia Kristaus veidą“. Šie Šv. Tėvo žodžiai, ypatingai tinka garbingajam ark. T. Matulioniui, kuris savo gyvenimu ir veikla paliudijo ir perteikė Kristaus veidą. Apie garbingojo ark. T. Matulionio gyvenimą daugiau ar mažiau žinome, todėl norėčiau panagrinėti šventumo ir kankinystės reikšmę Bažnyčiai.

Pirmojo ir antrojo amžiaus krikščionys neturėjo galimybės išsiskirti iš tos aplinkos kurioje gyveno. Jie priėmė  kasdienią socialinio gyvenimo praktiką, tai kas buvo suderinama su jų tikėjimu, pamažu keisdami to meto dvasią nauju turiniu.

Šį principą reikia turėti dėmesin kalbant apie  kankinių kulto pradžią. Krikščionys garbindavo savo mirusius kaip ir pagonys.  Kankinių kultas gimė iš mirusiųjų kulto, kitaip sakant iš mirusiųjų kulto sutaurinimo, kuris buvo inspiruotas kankinystės garbingumu.

 

Mirusiųjų kultas Antikos Romoje

Antikos Romoje ypatingai buvo išpuoselėtas mirusiųjų kultas. Po mirties prasidėdavo pasiruošimas laidotuvėms. Kūnas būdavo numazgojamas, ištepamas aliejais, apvelkamas brangiais drabužiais, paguldomas į lovą išpuoštą gėlėmis. Po paros kūnas būdavo perkeliamas į laidojimo vietą.

Imperijos laikotarpiu, aristokratų šeimos savo mirusius degindavo, o pelenai būdavo padedama į kapą, bet paprasta liaudis laidodavo. Pagal romėnų įstatymus kapinės turėjo būti už miesto vartų, taip, kad artimieji galėtų lengvai juos lankyti. Po trijų dienų artimieji grįždavo prie kapo ir valgydavo laidotuvių vakarienę, mirusiojo garbei.

Romoje laidotuvių iškilmės trukdavo devynias dienas, kurios vadindavosi novendiale, jos baigdavosi aukomis dievams ir laidotuvių puota.  Artimieji ir giminės kartais lankydavo savo artimųjų kapus ir metų eigoje, bet klasikinė mirusiojo prisiminimo diena buvo jo gimimo diena. Tą dieną, mirusysis būdavo prisimenamas puota, išgertuvėmis, gėlėmis. Romėnai kapines saugodavo labai griežtais įstatymais, prieš bet kokią jų profanaciją. Tai buvo locus religiosus, priklausė imperatoriaus jurisdikcijai.

 

Mirusiųjų kultas pirmųjų amžių krikščionybėje

Pirmieji krikščionys, savo mirusiuosius pagerbdavo  pagal to meto visuomenės praktiką. Krikščionys savo mirusiuosius laidodavo, bet nedegindavo, kadangi tai buvo nesuderinama su judėjų-krikščionių tradicija. Kaip ir pagonys, krikščionys savo mirusiuosius laidodavo už miesto vartų, kur turėjo savo kapines. Taip gimė katakombos. Naudojo pagonių apeigas, gėlės, kvepalai. Į laidotuvių puotą būdavo kviečiami vargšai.

Skirtingai nuo pagonių būdavo prisimenamos ne mirusiojo gimimo diena, bet jo mirimo diena po metų, gimimas dangui. Krikščionys ir metų eigoje lankydavo savo mirusiuosius. Iš antikinės krikščionių literatūros žinome, kad krikščionys prisimindavo savo mirusiuosius, trečią, septintą, devintą, trisdešimtą dieną po mirties. Šv. Ambrozijos, sakydamas pamokslą, imperatoriui Teodozijui, keturiasdešimtą dieną po mirties, priminė, kad kai kurie prisimena mirusįjį, trečią, kiti, septintą, kiti trisdešimtą, dar kiti keturiasdešimtą dieną po mirties. Kaip matome krikščionys, buvo prisitaikę prie to meto ir laiko papročių, bet į tuos pagoniškus papročius įdėjo naują turinį, kurios kilo iš jų tikėjimo.

 

Kankinių kultas iki 313 metų

Iki 150 metų, neturime jokių liudijimų apie ypatingą kankinių pagerbimą. To meto kankiniai, Šv. Steponas, Apaštalai, Pergamo kankiniai, Bitinijos kankiniai, valdant Plinijui Jaunesniajam,  būdavo pagerbiami kaip ir visi mirusieji. Po 150 metų įvyko žymi evoliucija. Pačioje pradžioje, tik giminės ir artimieji pagerbdavo savo mirusius. Pamažu, šeimos ratas plėtėsi, ją pakeitė bažnytinė bendruomenė. Kankiniai kurie kovojo už savo tikėjimą, priklauso visai bažnytinei bendruomenei. Krikščionių susirinkimai prie kankinių kapų, nebuvo vien tik privatūs vizitai, bet tapo oficialūs susirinkimai, kur būdavo prisimenama kankinystės metinės. Kankinio pagerbimas vykdavo prie jo kapo. Pats seniausias hagiografinis dokumentas Martyrium Polycarpi, yra iš 155-156 metų, kuomet Smirnos bendruomenė, nusprendė švęsti savo vyskupo Polikarpo kankinystes metines prie jo palaikų. Romos Bažnyčios, IV amžiaus pirmos pusės,   Depositio Martyrum, vienas iš seniausių Romos kankinių švenčių sąrašas. Kaip būdavo prisimenama kankinystės metinių paminėjimas iki 313 metų?

Iš to meto išlikę mažai liudijimų. Vis dėl to kai ką galime pasakyti:

• Puota prie kapo buvo pakeista Eucharistijos liturgija, kuri tampa šios šventės pagrindu; kankinio vardas būdavo dažnai skelbiamas aukojant Eucharistiją.
• Tuose susirinkimuose, jokia apeiga, nei ceremonija nebūdavo siekiama priminti mirusiųjų kulto. Martyrium Polycarpi, laiške kurį Smirnos bažnyčia rašė Mažosios Azijos bendruomenėms, apie vyskupo Polikarpo kankinystę, 155 metais vasario 23 dieną, ypatingai alsuojama, džiaugsmu, entuziazmu.

Po 313 metų, kuomet krikščionybei buvo pripažinta kulto laisvė, apart kankinių pagerbimo prie jų kapo, vykdavo ir kiti kankinių pagerbimo pasireiškimai:

Kiekviena vietinė Bažnyčia godžiai ieškojo savo kankinių, kad galėtų juos įrašyti į vietinius kankinių sąrašus. Taip įvyko Romoje, Kartaginoje, ir kituose miestuose. Būdavo ieškoma kankinių kūnų, kurie nebuvo atrasti persekiojimų metu. Atsirado naujos kulto vietos. Tikintieji stengdavosi pasilaidoti, šalia kankinių, kad jie juos globotų po mirties. Kankinių kapai buvo labai gerbiami maldininkų, tiek kūno, tiek sielos ligonių, kurie plaukdavo prie kankinių kapų, trokšdami kūno ir sielos sveikatos. Nuo IV amžiaus kankinių kultas praranda vietinį pobūdį ir tampa visuotinis; kankiniai nepriklauso vien tiktai vietinei bažnyčiai, bet visam krikščioniškam pasauliui.

Krikščionių bendruomenė negalėjo užmiršti ir savo vyskupo galvos, kuris kentėjo su ja, ir dirbo už ją. Vyskupo palaidojimo data ir vieta, būdavo su atsidavimu saugojama ir įrašoma į Bažnyčios metraštį. Romoje tas sąrašas vadindavosi Depositio Episcoporum, prasideda maždaug nuo trečio amžiaus. Jis labai artimas kankinių sąrašui, Depositio Martyrum.

Žodis „martire“ antikinėje krikščionybėje buvo vartojamas, ne tik tai tiems kurie praliejo kraują už tikėjimą, bet ir tie kurie mirė kalėjime, tremtyje, arba grįžę iš tremties mirdavo savo tėvynėje. Tokie asmenys vadinosi išpažinėjai (confesori).

IV amžiaus hagiografai pabrėždavo, kad jie nėra žemesni už kankinius. Šių idėjų įtakoje, po kankinių periodo, buvo įvestas kultas asmenų, kurie herojiškai praktikavo dorybes, atgailą, maldą. Rytuose pirmieji garbinti, kaip išpažinėjai, buvo: Šv. Antanas (+356),  Šv. Ilarionas (+372), Šv. Atanazas (+373); Vakaruose, Romoje Šv. Silvestras popiežius (+335); Prancūzijoje, Šv. Martynas iš Turo (+597); Šv. Augustinas (+431).

Kiek buvo kankinių Nerono ir Diokleciano persekiojimu metu?

Pagal Grigaliaus universiteto prof. Tėvą L. Hertlingą, apie 100 000. Kiti autoriai priskaičiuoja apie milijoną. Plg. P. Agostino Amore, „Persecuzioni romane „ Katalikų Enciklopedija. Kankiniai yra skaitlingi ir mūsų dienomis. Pvz. nuo 1980 iki 1989 metų buvo nužudyti 89 misionieriai iš įvairių šalių.

Dievui mes esame reikalingi, kad Jis galėtų atskleisti ypatingus savo malonės turtus, savo gailestingumą mums, Jėzuje Kristuje.

Šventųjų kultas Bažnyčioje gimė, iš mirusiųjų kulto. Tai buvo ypatinga mirusiųjų pagerbimo forma. Pirmieji šventieji buvo  persekiojimu meto kankiniai. Po 313 metų buvo garbinamai išpažinėjai, didieji vyskupai, asketai. Jų kapai tapo kulto vietomis, ir ypatingai būdavo švenčiama jo mirties metinės. Aišku nebuvo vykdomas joks tyrimas, nebuvo jokio tribunolo, tai buvo liaudies kanonizacija, spontaniškas fama  sanctitatis.

 

Kankinystė, kaip Kristaus galybės, stebuklas ir ženklas

Pirmoji kanonizuota šventumo forma yra kankinystė. „Lumen Gentium“rašo:“ Kankinystę, kurią mokinys pasidaro panašus į Mokytoją, laisvai priimantį mirtį pasaulio išganymo dėlei, ir sutampa su jo kraujo praliejimu, Bažnyčia laiko ypatinga dovana ir aukščiausiu meilės išmėginimu.(42) Antikinėje bažnytinėje tradicijoje visuomet buvo nurodoma, kad tai yra aukščiausia įmanoma kūrinijos šventumo viršūnė. Todėl Origenas šventųjų hierarchijoje po apaštalų, visuomet išvardija kankinius, kurie pagal jį „ turi ypatingą Kristaus pažinimo meilę“.

Bažnyčios tradicijoje yra du neatskiriami elementai, kurie sudaro krikščioniškos kankinystės sąvoką:  viešas Kristaus paliudijimas, ir laisvai prisiimta mirtis už Jį. Liudijimo objektas negali būti, bet kokia priežastis, bet tiktai viešas liudijimas už Kristų. Taip kaip mes kalbame tikėjimo išpažinimą: „Tikiu vieną Viešpatį Jėzų Kristų, vienatinį Dievo Sūnų, prieš visus amžius gimusį iš Tėvo“. ……….Šventosios Dvasios veikimu priėmė kūną iš Mergelė Marijos ir tapo žmogumi“. Credo kuris perduotas apaštalų. Šv. Augustinas sako, kad ne mirties bausmė, bet jos priežastis padaro asmenį krikščionių kankiniu.

Kankinys miršta pagal Bažnyčios tikėjimą. Ne už ideologiją, ar kokias kitas vertybes. Miršta už Jėzaus Kristaus asmenį gyvenantį Bažnyčioje. Gyvojo Jėzaus buvimas yra esminis krikščionybės faktas. Jei kankinystė už Jėzų Kristų apima tikėjimo išpažinimą, kurį mes išpažįstame, taip pat apima visą, ką tikėjimas reikalauja tikėti: moralė, dorybės, kaip tikėjimo išraiška. Pvz. Marija Goreti, Maksimilijonas Kolbė, buvo įrašyti į kankinių gretas.

Tarp kankinio ir Kristaus užsimezga specialus ryšys: Dviejų asmenų ryšys, ir Kristaus sekimas iš kankinio pusės. Šie du elementai yra charakteringi krikščioniškai kankinystei. Kankinio kančios yra Kristaus kančios. Todėl kankinystė, pirmųjų amžių Bažnyčioje, buvo laikoma pačia  didžiausia  charizmatine patirtimi, kurią krikščionis gali priimti, todėl pirmykštė Bažnyčia kankinius laikė privilegijuotais užtarėjais pas Kristų. Ši kankinystės idėja, yra gyva nuo Bažnyčios pradžios,  iki mūsų dienų, ir sudaro vieną kankinystės sąvoką, kuri yra pripažinta kaip autentiška  kiekvieno kanonizuoto šventumo Bažnyčioje paradigma.

 

Moralinis aiškumas nesenose kankinystės paskelbimo bylose

Kankinystės kanonizacijos bylose, yra būtinas moralinis aiškumas dėl pačio kankinystės fakto. Kaip kankinystės sąvoka yra suprantama mūsų dienomis, pagal galiojančias normas? Pagal popiežiaus Benedikto XIV apibrėžimą, kankinystė yra laisvai prisiimta mirtis už krikščionių tikėjimą, arba vykdant kitą  dorybę glaudžiai surištą su tikėjimu.

Taigi yra trys būtini elementai kankinystėje, kuriuos reikia įrodyti kankinystės bylose:

1. kad Dievo tarno mirtis realiai įvyko;
2. kad ji įvyko iš neapykantos tikėjimui;
3. kad ji buvo priimta iš meilės tikėjimui.

 

Reikėtų pastebėti, kad skirtingai nuo ankstyvosios krikščionybės laikų, kuomet mirties egzekucija vykdavo viešai, XX amžiuje kankinystės mirtys įvykdavo slaptai, buvo stengiamasi nepalikto jokių pėdsakų. Yra labai nedaug atvejų, kada dieceziniame bylos vedimo procese, buvo galima remtis liudininkais de visu, kurie betarpiškai matė kankinio mirtį.

Nors   nesenose  bylose, kankinystė, ir įvyko slapčia neaiškiomis aplinkybėse, jokiu būdu nėra atleidžiama, nuo įrodymų norint pasiekti moralinį aiškumą apie pačią kankinystę, tiksliau sakant, apie pačią mirtį, kad ji buvo įvykdyta iš neapykantos tikėjimui, ir priimta iš meilės tikėjimui. Ten kur toks moralinis aiškumas nepasiekiamas, Dievo Tarnas yra kankiniu tiktai coram Deo, bet ne coram Ecclesia.

Reikėtų pastebėti, kad daugumoje atvejų, kankinystėms, kurios įvyko XX amžiuje trūksta liudininkų. Kuomet trūksta liudininkų, arba kitų įrodymų apie kankinystės mirtį, būtinas  moralinis aiškumas apie valios ryžtą išlikti iki galo, gali būti pasiektas iš ankstesnio Dievo Tarno gyvenimo, iš kurio galima įsitikinti, kad Dievo Tarnas buvo pasiruošęs atiduoti savo gyvybę už tikėjimą.

Kalbant konkrečiai apie garbingąjį  ark. T. Matulionį, šį kriterijų jam galima pilnai pritaikyti. Pirmą kartą garbingasis ark. T. Matulionis buvo nuteistas 1923 metais kovo 25 dieną, trejiems metams, už tai, kad atsisakė atiduoti valdžiai bažnytines brangenybes – liturginius indus, rūbus ir kt. Ark. T. Matulionis  buvo nuteistas visiškai neteisėtai, nes jo dar tik statomoje bažnyčioje jokių „brangenybių iš vis nebuvo. Po dviejų metų amnestavus daugelis kunigų išvyko į Lenkiją, o garbingasis ark. T. Matulionis nors irgi galėjo išvykti į Lietuvą, pasiliko ir toliau dirbti toje pačioje parapijoje, nors puikiai suprato, kas jo laukia. 1929 metais antrą kartą areštuojamas, ir nuteisiamas 10 metų kalėti pataisos darbų lageryje. Bausmę atlikti paskirta garsiajame Solovkų lageryje Baltojoje jūroje. 1933 metais ark. T. Matulioniui ir kitiems lietuviams kunigams kaliniams buvo pasiūlyta grįžti į Lietuvą,  iškeičiant į Lietuvoje kalinčius komunistus, arkivyskupas T. Matulionis po kelių valandų svarstymo pareiškė atsisakąs vykti į ją, tačiau jo pasirinkimo niekas nepaisė, ir jis grįžo į Lietuvą. D. T. galėjo pasirinkti lengvesnį kelią, akivaizdoje tų pavojų kurie grėsė jo gyvybei, bet jis liko kartu su savo ganomaisiais.

 

„Odium fidei“ iš persekiotojų pusės

„Martyres non facit poena, sed causa“. Kitais žodžiais tariant tikėjimo išpažinimas iš kankinio pusės, turi atitikti odium fidei, iš to pusės kas paskiria mirtį. Vis dėl to būtina patikslinti, odium fidei, turinį.

Pirmiausia reikia priminti, kad pripažinto religinio persekiojimo egzistavimas atleidžia nuo įrodymų, kad egzistavo visuotinis persekiojimas, bet neatleidžia nuo būtinumo įrodyti ryšį, tarp persekiojimo, ir to asmens, ar grupės asmenų mirties. Aišku negalima tvirtinti, kad visi persekiojimu metu  nužudyti asmenys, buvo  odium fidei, aukos, kai kuriais atvejais galėjo būti  ir kiti nužudymo motyvai: politiniai, socialiniai, asmeniniai.

Odium fidei, objektas yra ne  abstraktus tikėjimas, bet kompleksas tikėjimo tiesų, taip pat dorybių praktikavimas surištas su tikėjimu. Popiežius Benediktas XIV taip apibrėžė odium fidei, kad tai yra gero darbo darymas, siekiant, kokiu nors būdu, propaguoti ginti ir parodyti  tikėjimą, kuris yra uždraustas neteisingų žmogiškų įstatymų.

Konkrečiai kalbant apie garbingąjį  ark. T. Matulionį, buvusiame SSRS KGB Lietuvos padalinio archyve yra išlikusi baudžiamoji byla, iš kurios aiškiai matyti jo ganytojiškos veiklos kelias ne tik antrosios bolševikinės okupacijos metais (po 1944 m.), bet ir vokiečių okupacijos laikotarpiu bei anksčiau. Iš visų šių dokumentų atsiskleidžia, be galo principinga jo pozicija vardan sielų gelbėjimo ginant Bažnyčios interesus bei turinčio patirtį sovietinių lagerių katorgininko laikysena tardymų metu, kai reikėjo nuo represijų išsaugoti kuo daugiau kunigų ir tikinčiųjų. Pvz. 1945 m. balandžio 14 d. arkivyskupas raštu kreipėsi į religinių kultų įgaliotinį ir LSSR švietimo ministrą protestuodamas, kad vaikai apgaule ir smurtu traukiami į bedieviškas pionierių ir komjaunimo organizacijas, nes tai yra tikinčių vaikų ir tėvų teisių pažeidimas. Jis davė nurodymą kunigams S. Kiškiui, M. Petkevičiui, ir J. Gyliui, Kaišiadorių katedroje per pamokslus apie tai paaiškinti. Po šių pamokslų daug Kaišiadorių mokinių išstojo iš pionierių ir komjaunimo. Taigi garbingasis ark. T. Matulionis aiškiai gynė tikėjimą, žmones, nuo neteisingų valdžios suvaržymų.

Šiuo metu Šventųjų Skelbimo Kongregacijoje, yra daug nagrinėjamų bylų iš įvairių šalių. Kokia kanonizcijos bylų reikšmė Bažnyčiai?  Šv.  Jonas Paulius II, ypatingai pabrėžia kanonizacijos svarbą, pirmiausia XX amžiaus kankinių:

„Kaip nukryžiuoto ir prisikėlusio Kristaus liudininkų, Bažnyčia negali pamiršti, kad XX amžiuje, Europos kontinente subrendo gausybė kankinių, gal būt daugiau negu pirmaisiais krikščionybės amžiais. Žinome, kad Bažnyčia gimė iš šios evangelinės pjūties: sanguis martyrum semen christianorum. Tai buvo pirmųjų amžių martiriologijos įsitikinimas. Ar mes XX amžiaus ganytojai, neprivalome prie pirmųjų amžių kankinių, prijungti  šiuolaikinius kankinius, nes daugelis šiuolaikinių kankinių liečia įvairias Bažnyčias ir įvairius kraštus“ ^[1]

 

Taip pat Šventasis Jonas Paulius II akcentuoja ir ekumeninę kankinių reikšmę.

„Antrojo tūkstantmečio pabaigoje Bažnyčia vėl tapo kankinių Bažnyčia. Tikinčiųjų-kunigų, vienuolių ir pasauliečių-persekiojimai įvairiose pasaulio šalyse atnešė gausią kankinių sėją………… To liudijimo negalima pamiršti. Pirmųjų amžių Bažnyčia, nors ir patirdama rimtų organizacinių sunkumų, sugebėjo kankinių liudijimus įamžinti atitinkamuose martirologuose. Mūsų amžiuje vėl atsirado kankinių- tai dažna neįvardyti, beveik „nežinomi kariai“, kovoje už didį Dievo reikalą. Kiek įmanoma, jų liudijimas bažnyčioje neturi būti prarastas. Kaip pasiūlė Konsistorija, vietinėms Bažnyčioms dera padaryti viską, kad kankiniai nebūtų pamiršti, – būtina surinkti visą įmanomą dokumentaciją. Tai bus iškalbingas ekumeninis liudijimas. Šventųjų, kankinių ekumenizmas labai įtikinamas. Communio sanctorum balsas yra garsesnis už susiskaldymų keliamą triukšmą. Pirmųjų šimtmečių martyrologium buvo šventųjų kulto pagrindas. Skelbdama ir gerbdama savo sūnų ir dukterų šventumą, Bažnyčia aukštino Dievo garbę; gerbdama kankinius, ji gerbė Kristų, jų kankinystės ir šventumo šaltinį“ ^[2]  .

Beatifikacijai ir kanonizacijai yra būtinas, bendras Dievo tautos, jos galvos, ir ganytojų sutarimas. Tai yra fama martyrii. Kankinystės garsas yra bendra nuomonė apie asmens mirtį, už tikėjimą į Kristų, arba už dorybes sujungtas su tikėjimu. Svarbu yra žmogiški liudijimai, apie dorybes, kankinystę, patvirtinti kompetentingų  hierarchinių instancijų, taip pat Dievo, per stebuklus užtariant D. Tarnui. Bylos kurios dabar yra atėjusios į Šventųjų Skelbimo  Kongregaciją iš Rytų Europos, daugumoje atvejų tiesioginė fizinė prievarta buvo pakeista psichologinėmis kančiomis, siekiant palaužti asmens valią. Šiuo atveju kankinystės konstatavimas reikalauja kruopštaus įrodymų ištyrimo.

Kuomet į Šventųjų Skelbimo Kongregaciją yra atsiunčiamas vyskupijoje atliktas tyrimas, kai yra pabaigta diecezinė fazė,  yra patikrinama ar byla yra galiojanti, tai yra  ar tyrimas atliktas pagal galiojančias normas. Jei yra teigiamas rezultatas byla yra perduodama Kongregacijos Relatoriui, kuris kartu su postulatoriumi reziduojančiu Romoje, turi paruošti Positio,^[3] kuri bus pateikta teologams konsultoriams, po to Kongregacijos kardinolų ir vyskupų komisijai, kurie turės balsuoti dėl moralinio aiškumo ar ne. Jei teologų ir Kongregacijos narių nuomonė yra pozityvi, ji yra pristatoma Šv. Tėvui, kuris įsako Kongregacijai paskelbti dekretus, apie D.T. herojiškas dorybes, arba kankinystę. Po šių dekretų paskelbimo, beatifikacijai (jei ne kankinys) reikalaujama vieno stebuklo užtariant D. Tarnui, kanonizacijai dar vieno stebuklo.

Pagal Šv. Tomą Akvinietį, šventumą sudaro pažinimas ir Dievo meilė. Bet pažinimas ir meilė ateina per malonę, ir per tikėjimą. Kuomet mes Dievą pažįstame, ir mylime jį, tuomet jis yra mūsų gyvenimo tikslas, bet tai  įvyksta taip tik per Dievo malonę. Tas pats Tomas Akvinietis yra pasakęs, „kad malonė nenaikina, bet patobulina prigimtį“. Tapti šventu, nereiškia atitolti nuo žmogiškumo, bet kuo labiau artėti prie

[1] Kalba pasakyta posinodiniame  susitikime su  Europos Vyskupų Konferencijos pirmininkais specialioje metinėje Europos Vyskupų Sinodo asamblėjoje: Insegnamenti di Giovanni Paolo II 15/2 (1992), psl. 973.

[2] JONAS PAULIUS II, Ap. Laiškas, Trečiajam tūkstantmečiui artėjant, nr. 37.

[3] Positio yra dokumentiškai išdėstytas, chronologine tvarka, Dievo Tarno gyvenimas,  liudininkų parodymai apie šventumą. Pozicijos pagrindinės dalys yra šios: Informacija, Dievo tarno veikla ir gyvenimas, kankinystės garsas, ištraukos iš liudininkų parodymų. Kankinystės bylose yra svarbu kankinystės įrodymas, kad mirtis įvyko iš neapykantos tikėjimui.

tobulumo, kam vidujinei žmogaus prigimtis ir yra sukurta. Apie tai primena ir II Vatikano Susirinkimas, kuomet kalba apie visuotinį pašaukimą į šventumą. „Tad kiekvienam aišku, jog Kristaus tikintieji, kad ir kokia būtų jų užimama vieta ar luomas, šaukiami siekti krikščioniško gyvenimo pilnatvės ir meilės tobulybės…..Kiekvienas pagal savo gabumus ir pareigas privalo nedelsdamas žengti pirmyn gyvo tikėjimo, žadinančio viltį ir veikiančio meile, keliu.(LG, 41).

Šventieji yra mūsų užtarėjai pas Dievą. Užtarimas yra tuo veiksmingesnis, kuo yra glaudesnis ryšys tarp užtarėjo ir Dievo. Kas daugiau myli Dievą, tuo daugiau jo veiksmai turi vertę Dievo akyse, tuo jo nuopelnai yra svarbesni. Tai aiškiai suprato pirmųjų amžių krikščionys, kurie ypatingai gerbė kankinius, nes jie mirė už Kristų, už tikėjimą. „..Bažnyčia nuo pat pirmųjų krikščionybės amžių giliai pamaldžiai gerbė mirusiųjų atminimą………Bažnyčia visuomet tikėjo, kad Kristaus apaštalai ir kankiniai, savo pralietu krauju įvykdę aukščiausią tikėjimo ir meilės liudijimą, yra itin glaudžiai sujungti su mumis Kristuje, su ypatingu jautrumu juos gerbė drauge su palaimintąją Mergele Marija bei šventaisiais angelais ir meldė jų užtarimo bei pagalbos“ (LG, 50).

 

Šventųjų pavyzdys

Šventieji yra ne tik užtarėjai, pas Dievą, bet mums visiems pavyzdžiai. „Gyvenimas tų, kurie ištikimai sekė Kristumi, mums yra naujas akstinas ieškoti būsimosios buveinės ir drauge nurodo saugiausią kelią, kuriuo kiekvienas pagal savo padėtį ir sąlygas, nepaisydami  šio pasaulio nepastovumų, galime pasiekti tobulą vienybę su Kristumi, arbą šventumą.(LG,50). Garbingojo ark. T. Matulionio gyvenimas parodo, kad net pačiomis sudėtingiausiomis socialinėmis, politinėmis sąlygomis, įmanoma sekti Kristumi, būti ištikimam savo pašaukimo pareigoms, gyventi meilėje, turėti gyvą tikėjimą. Tremtyje ir kalėjime garbingasis ark. T. Matulionis išbuvo apie 25 metus, bet išsaugojo meilę žmonėms ir Dievui.

 

Kun. dr. Robertas Rumšas