Gailestingumas Senajame Testamente

Jei atversime Šventąjį Raštą, pamatysime, kad jau pirmieji puslapiai kalba apie tai, kad viską ką Dievas sukūrė buvo labai gera, bet per nuodėmę chaosas prasiskverbė į šį pasaulį. Pirmuosiuose Biblijos skyriuose nerandame žodžio „gailestingumas“.   Vis dėl to, Dievas nuo pat pradžios priešinosi blogiui ir chaosui. Po tvano garantavo tvarką pasaulyje ir suteikė žmogui erdvę išgyvenimui (Pr 8-9). Dievas norėjo gyvybės ir saugojo gyvybę po nuodėmės, davė naują pradžią, naują galimybę. Tą patį matome ir po Babelio bokšto griūties ir žmonių išsklaidymo. Su Abraomu prasidėjo naujas žmonijos surinkimas į vieną žmonių šeimą. Palaiminimas suteiktas Abraomui tai buvo palaiminimas visoms tautoms: „ Visos žemės  gentys ras tavyje palaiminimą“ (Pr 12,3; 18,18; 22,18;14). Kol kas ir čia nėra termino gailestingumas, bet gailestingumo realybė jau yra. Dievas nenori mirties, bet gyvenimo ir gyvybės.  Dievas neapleidžia savo kūrinijos, neapleidžia žmonijos. Dievas suteikia naują šansą.

Naujas istorijos išganymo etapas prasideda su Moze ir Izraelio tautos išlaisvinimu iš Egipto. Dievas apsireiškia Mozei degančiame krūme kaip Dievas kuris išklauso engiamos tautos šauksmą. Dievas išgirdo, Dievas matė, Jo širdis buvo su žmonėmis. Dievas apreiškė savo vardą Mozei: JAHVĖ „Aš esu, kuris esu“ (Pr3,14). Iš čia išplaukia visa Dievo doktrina ir metafizinė Dievo kaip absoliuto sąvoka. JAHVĖ reiškia: „Paimsiu jus sau  kaip tautą ir būsiu jūsų Dievas. Jūs žinosite, kad aš VIEŠPATS, jūsų Dievas, kuris išlaisvino iš egiptiečių vergijos“ (Iš 6,7). Savo vardu Dievas parodo susigraudinimą, jaudulį ir pasiruošimą padėtį. Dievas su savo tauta. Dievas kuris eina su savo tauta ir lydi ją istorijos kelyje. Jis yra Dievas kuris išlaisvina savo tautą.

Antrajame apsireiškime Mozei, Dievas sako: “Aš esu maloningas tiems, kuriems esu maloningas, ir pasigailiu tų, kurių pasigailiu“ (Iš 33,19). Gailestingumas tai nėra Dievo noras įtikti, bet Jo suverenumas, laisvė, nepriklausomybė ir Jo viešpatystė. Metafizinė reikšmė netiesiogiai yra esanti, dabartinė. Biblinė reikšmė yra labiau dinamiška ir asmeninė. Jis yra gailestingas, kadangi Jis yra absoliutas. Gailestingumas yra Jo būtybės absoliutumas.

Trečiasis aspektas pasirodė trečiajame apsireiškime Mozei: „ Ir VIEŠPATS praėjo prieš jį tardamas: VIEŠPATS, VIEŠPATS, esu gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti, kupinas gerumo ir ištikimybės“ (Iš 33,19). Kaip matome dabar gailestingumas nėra vien tik Jo suvereniteto ir laisvės išraiška, bet Dievo ištikimybės išraiška. Juo turime pasitikėti kiekvienoje situacijoje. Biblijoje ši trečiasis Mozei apsireiškimo aspektas, buvo laikoma  kaip Dievo vardo ir Jo esmės apibrėžimas. Senajame Testamente, ypatingai psalmėse iš naujo tai yra pakartojama (Įst 4,31, Ps 86, 15; 103, 8; 116,5;145,8).

Senojo Testamento Dievo gailestingumo apsireiškimo viršūnę randame pas pranašą Ozėją. Jis gyveno ir veikė dramatiškoje situacijoje. Situacijos dramatiškumas atsispindi ir jo pranašystėse. Tauta sulaužė sandorą ir tapo prostitute. Todėl Dievas nutraukė ryšius su savo tauta, nusprendė daugiau  nerodyti gailestingumo neištikimai tautai. Jo tauta nėra Jo tauta ir nebus Jo tauta: „ Daugiau nebepasigailėsiu Izraelio namų nei jiems nebeatleisiu…..nes jūs nesate mano tauta ir aš nebūsiu jūsų Dievas“ (Oz 1,6.9).  Atrodo visa sandora žlugusi ir neprasimato jokios ateities. Bet vėliau įvyksta dramatiškas posūkis: „ Mano širdis neleidžia man to padaryti! Mano gailestingumas tau yra per stiprus”(Oz 11,8).  Dievas pakeičia savo teisingumą, gailestingumu. Gailestingumas, nugali teisingumą. Šis pasikeitimas parodo dieviškojo slėpinio gelmę: “Nes aš esu Dievas, o ne žmogus, Šventasis tarp jūsų, su pykčiu neateisiu (Oz 11,9).  Šiuo nuostabiu tvirtinimu  norima pasakyti: Dievo šventumas – visiškai skirtingas nuo  žmogiškojo teisingumo, jis nepasireiškia vien tik teisingu pykčiu ar nepasiekiamu ir nesuvokiamu žmogui trancendentiškumu. Dievo esybė pasireiškia jo gailestingume. Gailestingumas – jo dievybės ir išraiškos esmė. Gailestingumas visiškai jį iškiria nuo žmonių ir pakelia virš žmogaus. Pranašas Michėjas sako: “ Jo pyktis netveria amžinai, nes jam malonu būti gailestingam” (Mch 7,18). Senasis Testamentas kaip matome, nėra vien tik Dievo teisingumo,  vendetos ir pykčio  pasireiškimas, bet ruošia kelią Jėzaus gerajai naujienai apie Dievo gailestingumą.

Gailestingumas Naujajame Testamente

Jėzaus gerosios naujienos centre žinia apie Dievą kaip Tėvą. Norėčiau priminti patį gražiausią Jėzaus palyginimą apie sūnų palaidūną, kuris gal turėtų vadintis palyginimas apie gailestingąjį tėvą (Lk15, 11-32).

  „Vienas žmogus turėjo du sūnus.  Kartą jaunesnysis tarė tėvui: ‘Tėve, atiduok man priklausančią palikimo dalį.’ Tėvas padalijo sūnums turtą.  Netrukus jaunėlis, susiėmęs savo dalį, iškeliavo į tolimą šalį. Ten, palaidai gyvendamas, išeikvojo savo lobį.

 Kai viską išleido, toje šalyje kilo baisus badas, ir jis pradėjo stokoti.  Tada nuėjo pas vieną šalies gyventoją ir stojo jam tarnauti. Tasai jį pasiuntė į laukus kiaulių ganyti.  Jis geidė prikimšti pilvą bent ankščių jovalo, kurį ėdė kiaulės, tačiau nė to jam neduodavo.  Tada susimąstė ir tarė: ‘Kiek mano tėvo samdinių apsčiai turi duonos, o aš čia mirštu iš bado! Kelsiuos eisiu pas tėvą ir sakysiu: Tėve, nusidėjau dangui ir tau.  Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!’  Jis pasiryžo ir iškeliavo pas tėvą.

Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo.  O sūnus prabilo: ‘Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nebesu vertas vadintis tavo sūnumi…’  Bet tėvas įsakė tarnams: ‘Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas!  Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime, linksminkimės!  Juk šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado.’ Ir jie pradėjo linksmintis.

Tuo metu vyresnysis sūnus buvo laukuose. Eidamas namo ir prisiartinęs prie sodybos, išgirdo muziką ir šokius. Jis pasišaukė tarną ir paklausė, kas čia dedasi.  Tas jam atsakė: ‘Sugrįžo tavo brolis, tai tėvas liepė papjauti nupenėtą veršį, kad sulaukė jo sveiko.’ Tada šis supyko ir nenorėjo eiti namo. Tėvas išėjęs pradėjo vadinti jį vidun.  O jis atkirto tėvui: ‘Štai jau tiek metų tau tarnauju ir niekada tavo įsakymo neperžengiau, o tu man nė karto nesi davęs nė ožiuko pasilinksminti su draugais. Bet vos tik sugrįžo šitas tavo sūnus, prarijęs tavąjį turtą su kekšėmis, tu tuojau jam papjovei nupenėtą veršį.  Tėvas atsakė: „Vaikeli, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo.  Bet reikėjo puotauti bei linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado.“ (Lk 15,11-32).

Jaudinanti scena, tėvas laukia sūnaus ir eina su juo  susitikti. Dievas laukia, ir eina susitikti, apkabina ir grąžina sūnui palaidūnui visas sūnaus teises. Dievas ypatingai per  savo viengimio Sūnaus misiją nusižemino ir tapo klusnus iki kryžiaus mirties (Fil 2,5-11).    „Mirsiu, bet tam žmogui neatleisiu…“. Turbūt kiekvienam iš mūsų yra tekę girdėti tokius žodžius. Kaip ir daug švelnesnius, ne taip supurtančius savo kategoriškumu: „Norėčiau jam atleisti, bet nepajėgiu“. Atleisti savo „kaltininkams“ nėra lengva. Mes nešiojame nuoskaudas tarsi sunkią naštą, kenčiame nuo to patys ir kankiname aplinkinius žmones. Tiesa, kartais pamėginame atleisti, kartais, atrodo, kad tai pavyko. Bet užtenka mažiausio prisilietimo prie senos žaizdos, ir pyktis, pagieža, bejėgiškumo jausmas, keršto troškimas vėl atgyja. O kadangi didžiausias (tiek subjektyviai, tiek objektyviai) emocines skriaudas patiriame vaikystėje, labai dažnai tas mažas nuskriaustas vaikas vėl ir vėl pravirksta mumyse, nors mums jau trisdešimt, penkiasdešimt ar dar daugiau metų… Neatleidimas, nuoskaudų laikymas širdyje ne tik ardo mūsų santykius su kitais žmonėmis, bet ir stabdo mūsų ėjimą link Dievo, ryšio su juo augimą: mes negalime išsivaduoti iš tų praeities gniaužtų, į kuriuos patys save įspraudžiame, negalime visiškai pasitikėti Dievu, atsiduoti jam, atsiverti jo malonės veikimui. Liūdniausia, kad dažnai net ir nesuvokiame to sunkumo, kuris neleidžia mums patirti bendravimo džiaugsmo ir stabdo mūsų tikėjimo kelionę. Dievas nėra kategriškas mūsų atžvilgiu, kaip matėme iš palyginimo.

Kryžiaus mirtis yra konkretus Dievo gailestingumo įvaizdis. Palyginimas apie gerąjį samarietį,  tapo plačiai žinomas ne tik krikščioniškoje ir bažnytinėje erdvėje (Lk 10, 25-37). Šis palyginimas parodo posūkį,  lūžį,  atsivertimo perspektyvą, tikrąją pasikeitimo paradigmą. Į klausimą: „O kas gi mano artimas ?“ Jėzus neatsako filosofiniais išprotavimais ar aukštais principais, bet situaciją pavaizduoja kenčiančio žmogaus paveikslu, kuris negali sau padėti, žmogų kurį aš susitinku kelyje. Kenčiantis žmogus konkreti Dievo valia man. Šis palyginimas parodo Jėzaus elgesį, Dievo pasireiškimą: „Aš esu romus ir nuolankios širdies“ (Mt 11,19). Jėzus paaukojo savo gyvybę „kaip išpirkos už daugelį“, už kiekvieną mūsų. Egzistuoja ne vien tik socialiniai ir moraliniai žmogaus  poreikiai, pats giliausias yra metafizinis poreikis. Mirties lemtis prieš mus visus iškelia klausimą apie mūsų gyvenimo prasmę ir paskirtį.  Iš mirties negalime patys save išlaisvinti. Mirtis yra mūsų likimas.  Tiktai Dievas, kuris yra gyvenimo ir mirties Viešpats, gali padėti ir išlaisvinti, ypatingai iš dvasinės mirties.

Gailestingumas, mūsų Dievo vardas

 

Kaip matėme, gailestingumas paliečia Dievo klausimą. Dievo egzistavimo  klausimas paliečia pačią giliausią šiandienos krizę, kuri šiandien yra labai svarbi. Atrodo nors ir  praeityje kai kurių filosofų ateizmas ir agnosticizmas, bet  ateizmas ir agnosticizmas yra nesenas sekuliarizuotos vakarų visuomenės fenomenas. Visoje žmonijos antikos istorijoje  neegzistavo kultūros be religijos.  II Vatikano susirinkimas tvirtina, kad ateizmas įvairiomis savo formomis  yra rimta problema, bet  pabrėžia, kad prie ateizmo atsiradimo gali nemažai prisidėti ir  tikintieji (GS 19-21). Kaip sako susirinkimas dažnai užtemdome Dievo atvaizdą. Dažnai vienpusiškai skelbiame Dievo teisingumą, kuris baudžia nusidėjėlius, nupiešiame kerštaujančio Dievo vaizdą, tačiau neįvertiname gailestingojo Dievo žinios, kuris nenori nusidėjėlio mirties, bet jo gyvenimo.

Biblija sako, kad „Dievas yra meilė“, bendrystė su savim pačiu, trinitarinė Dievo bendrystė. Dievas nėra vienas, trinitarinis Dievas visuomet yra bendrystėje.  Išorinis šios meilės ir bendrystės aspektas yra gailestingumas. Tai Dievo ištikimybė,  pačiam sau, kuri yra meilė. Dievas yra ištikimas pačiam sau, jis visų pirma nori bendrystės su savo kūriniais. Jis nori atleisti ir duoti naują galimybę kiekvienam nusidėjėliui, kuris gailisi ir atsiverčia. Gailestingumas pagal Šv. Tomą Akvinietį pirmoji Dievo savybė. Savo gailestingumu Dievas atveria savo širdį ir leidžia pažvelgti į savo širdį.

Pasakymas: „Dievas yra gailestingas“  reiškia, kad Dievas užjaučia vargšus. Jis nėra Dievas, virš debesų, kuriam nerūpi žmonių likimas, jis nori  prisiliesti prie žmogaus vargo ir skurdo.  Tikėti į gailestingąjį Dievą, tai ne vien tikėti, kad egzistuoja Dievas virš debesų. Ne, jei egzistuoja gailestingas Dievas, tai pakeičia visą mano gyvenimą. Pagrindinis Biblijos principas krikščiono gyvenimui skamba: “Būkite Dievo sekėjai“ (Ef 5,1). Esame kviečiami sekti Dievą. Jėzus sako: „ Būkie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (Mt 5,48). „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas“ (Lk,36). Didysis Dievo meilės įsakymas yra meilė savo artimui šie įsakymai  yra neskiriamai susieti (Mt 22,34-40). Niekas negali mylėti Dievo, nemylėdamas savo artimo. Centrinė Kalno pamokslo mintis „Palaiminti gailestingieji“ (Mt 5,7).

Krikščioniška tradicija išvardina septynis gerus darbus kūnui, ir septynis gerus darbus sielai.

Septyni gailestingumo darbai kūnui: Išalkusį pavalgydinti.  Ištroškusį pagirdyti. Vargšą aprengti.  Keleivį priglausti.  Ligonį aplankyti.  Kalinį sušelpti.  Mirusį palaidoti.

 

Septyni gailestingumo darbai sielai: Abejojančiam patarti.  Nemokantį pamokyti.  Pikta darantį sudrausti.  Nuliūdusį paguosti. Įžeidimus atleisti. Nuoskaudas nukęsti. Melstis už gyvus ir mirusius.

Visas krikščioniškas realizmas  atsiskleidžia kuomet atkreipiame dėmesį į  gailestingumo darbus sielai. Egzistuoja ne vien tik materialinis skurdas, bet taip pat kultūrinis, žmonių tarpusavio ryšių skurdas, vienišų žmonių komunikacijos skurdas, nepaskutinėje vietoje ir dvasinis skurdas, ta dvasinė vidinė tuštuma, trūkumas orientyrų gyvenime. Šia prasme gailestingumo darbai sielai tampa labai aktualūs: abejojančiam patarti, nemokantį pamokyti, nuliūdusį paguosti, piktą darantį sudrausti, nuoskaudas nukęsti, melstis už visus. Šie gailestingumo  darbai kūnui ir sielai nepakeičia teisingos socialinės tvarkos ir teisingumo. Turime pripažinti, kad ir kokia teisinga ir tobula būtų socialinė sistema, ji yra ribota. Neįmanoma reguliuoti ir pramatyti įvairių situacijų ir aplinkybių. Senovės romėnai sakydavo, kad summum ius- tampa summa iniuria, aukščiausia teisė, tampa aukščiausiu   netaisingumu. Neįmanoma visko komercializuoti. Liga nėra vien tik žmogaus organo problema, bet pačio asmens problema, emocinė ir egzistencinė problema.  Aišku sergančiam žmogui reikia profesionalios pagalbos, bet taip pat empatijos ir simpatijos, gailestingumo. Dažnai paguodžiantis ir padrąsinantis žodis pakeičia vaistus. Šių problemų akivaizdoje gailestingumas ir gailestingumo darbai kūnui ir sielai parodo jų aktualumą. Be gailestingumo rizikuojame, kad mūsų visuomenė taps dykuma. Gailestingumą turime suvokti   kaip inovatyvinį šaltinį, kaip motyvaciją socialiniam teisingumui. Gailestingumas kaip antgamtinė dorybė, turi savo racionalumą prigimtinėje plotmėje.

Apaštalas Petras klausė Viešpaties: „Kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta? Ar iki septynių kartų? Jėzus jam atsakė: ‚Aš nesakau tau-iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų“ (Mt18, 21). Zigmundas Freudas sakė, kad mylėti savo priešus ya absurdiškas ir neįmanomas įsakymas. Aišku nėra lengva, dažnai būtinas ilgas kelias, kad atleistume ir mylėtume. Bet kiek kartų Dievas yra mums atleidęs. Keršto troškimas gimdo naują neteisingumą. Gailestingumas  sudaužo tą užburtą ratą ir leidžia viską pradėti iš naujo, atsiveria bendras kelias į ateitį. Gailestingumas atleidžiant savo priešamas, nėra lengvas dalykas, bet nėra absurdiškas. „Palaiminti gailestingieji, nes jie susilauks gailestingumo“ (Mt 5,7). Tiktai per gailestingumą ir atlaidumą,  atsiveria kelias į taiką ir ramybę su savim pačiu, ir su kitais.

 

Kun.dr. Robertas Rumšas