Velykinis sveikinimas parapijiečiams

Brangūs parapijiečiai šv. Augustinas rašo: „ Viešpaties prisikėlimas yra mūsų viltis“. Šiuo pasakymu šv. Augustinas norėjo paaiškinti, kad Jėzus prisikėlė tam, kad mes kurie esame nulemti mirčiai, neprarastume vilties, manydami, kad su mirtimi viskas baigiasi. Viešpats prisikėlė, kad mums visiems suteiktų viltį. Vienas iš pagrindinių žmogaus egzistencinių klausimų: kas yra po mirties?

Į šį klausimą atsako šios dienos iškilmė, mirtis nėra paskutinis taškas žmogaus egzistencijoje, nes triumfuoja ne mirtis, bet gyvenimas. Šis mūsų aiškumas remiasi ne vien tik žmogiškais argumentais, bet istoriniu tikėjimu įvykiu: Jėzus Kristus, nukryžiuotas ir palaidotas, prisikėlė savo garbingu kūnu. Jėzus prisikėlė, kad mes tikėdami Jį, turėtume amžinąjį gyvenimą. Tai yra pagrindinė evangelijos žinia. Apie tai aiškiai kalba apaštalas Paulius: „Jei  Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas“ (1Kor15, 14.19) Apaštalas taip pat papildo: „Ir jei vien dėl šio gyvenimo dėjome savo viltis į Kristų, tai mes labiausiai  apgailėtini iš visų žmonių“. Nuo Velykų aušros naujas vilties pavasaris atėjo į pasaulį, nuo tos dienos prasidėjo ir mūsų prisikėlimas, nes Velykos ne vien  tik ženklina  istorijos momentą, bet suteikia naujas galimybes mums visiems.  Jėzus prisikėlė ne tik tam, kad Jo atminimas liktų gyvas Jo mokinių širdyse, bet kad Jis pats gyventų mumyse ir mes kartu su Juo patirtume amžinojo gyvenimo džiaugsmą. Todėl prisikėlimas nėra teorija, bet istorinė realybė apreikšta Žmoguje Jėzuje Kristuje, per Jo Velykas, ir Jo perėjimą, kuris atvėrė naują gyvenimą, tarp žemės ir dangaus. Tai nėra mitas, sapnas, vizija, ar utopija, tai nėra pasaka, bet vienintelis nepakartojamas įvykis: Jėzus iš Nazareto, Marijos sūnus, kuris penktadienį leidžiantis saulei buvo nukryžiuotas ir palaidotas, pergalingai prisikėlė ir paliko kapo rūsį. Auštant rytui, Jo mokiniai rado tuščią kapą. Magdalietė ir kitos moterys susitiko su priskėlusiu Jėzumi, jį  atpažino ir mokiniai iš Emauso laužydami duoną; Prisikėlusis Jėzus pasirodė apaštalams ir kitiems mokiniams Galilėjoje. Viešpaties prisikėlimo žinia apšviečia šio pasaulio tamsą kuriame gyvename. Iš tikrųjų gyvename pasaulyje kuriame pakankamai daug yra materializmo ir nihilizmo. Ar  pasaulio ir žmogaus egzistavimas neturi jokios objektyvios prasmės, tikslo arba vertės. Nihilistai teigia, kad Dievas neegzistuoja (Dievo mirtis), moralė yra subjektyvi, gyvenimas neturi jokios prasmės. Jei atimtume Kristų, Jo prisikėlimą, nėra jokios išeities, jokio išsigelbėjimo žmogui, jo viltys tampa iliuzija. Velykų rytą su jėga prasiveržė žinia apie prisikėlusį Viešpatį, tai atsakymas skeptikams. Su Kristaus prisikėlimu viso pasaulio sąranga įgauna prasmę, o visos aukos ir kančios   – vertę. Kristaus prisikėlimas įvykdė teisingumą, dievišką mirties ir pragaro teismą, juos nugalėdamas. Apaštalas Paulius laiške Romos bendruomenei rašo: „Ne vienas iš mūsų negyvena sau, nė vienas sau nemiršta. Ar gyvename, Viešpačiui gyvename, ar mirštame Viešpačiui mirštame. Taigi ar gyvename, ar mirštame, – esame Viešpaties“ ( Rom14, 7-8). Ką tai reiškia? Tai, kad po Kristaus didžiausias prieštaravimas, ne gyvenimo ir mirties, bet gyvenimo sau ir gyvenimo Viešpačiui prieštaravimas. Jei kas gyvena Viešpačiui, mirtis ir gyvenimas yra tik du skirtingi buvimo su juo būdai: pirmasis –pavojuje, antrasis –tikrume.

Brangūs parapijiečiai linkiu, kad Viešpaties prisikėlimas  suteiktų jums ir jūsų šeimoms vilties, kad jūs visuomet gyventumėte tikrume su Viešpačiu Jėzumi Kristumi.

Kun. dr. Robertas Rumšas

Parašykite komentarą