KLEBONO KALĖDINIS SVEIKINIMAS

j

Kalėdų dienos mišių žodžio liturgija prasideda vienu gražiausiu Naujojo Testamento tekstu,  evangelijos pagal Joną prologu (Jn 1,1-18). Evangelistas Jonas pradeda savo evangeliją, aiškiai ir tiesiogiai pabrėždamas tris labai svarbius  dalykus: 1) pirmiausia, kad Dievo Žodis tapo kūnu, ir per šio kūno nusižeminimą mes ( praėjus dviem   tūkstančiams metų) galime regėti Jo šlovę. 2) Antra Dievo Žodis pasirodė žmogaus kūne, ir visa per Jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę (Plg. 1,2). Trečias dalykas tiesiogiai paliečia patį skaitytoją: „Visiems kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais“ (Jn1,12).  Dievas apsireiškė žmonėms ne tik tai, kad žmogus pažintų Jį, bet kad įtrauktų žmogų  į meilės ir bendrystės ryšius su Juo, kad galėtų pasidalinti su mumis savo gyvenimu per Šv. Dvasią. Švęsdamas  šį slėpinį kunigas ruošdamas mišių taurę tyliai sako: slėpiningu vandens ir  vyno susiliejimu suvienyk mus, Viešpatie, su dievyste savo Sūnaus, kuris mūsų žmogiškąją prigimtį yra prisiėmęs“ .

Dievo įsikūnijimas   tikėjimo šviesoje tapo slėpiniu, nuostaba, nes buvo pasirinkta tam, kad Jis galėtų ateiti į mūsų istoriją.  Žmogus yra kūrinijos viršūnė, ne tik technine prasme, nes jis  yra kur kas labiau  kompleksinis kūrinys, 8 psalmė labai gražiai kalba: „ Kas yra žmogus, kad juo rūpiniesi? Tu padarei jį tik truputį žemesnį už save ir apvainikavai jį garbe ir didybe“. Tu padarei jį savo rankų darbų šeimininku, padėjai visa prie jo kojų. (Ps.8). Žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, labiau dvasine ir moraline prasme. Tikinčiojo uždavinys kiek galima labiau stengtis tapti  panašesniais Jėzaus iš Nazareto atspindžiu.

Jėzus iš Nazareto parodė naują gyvenimo būdą, nurodė galimybę susitikti su broliais, atleisti, kad ir mums būtų atleista, dalintis duona, parodė savo meilę ant kryžiaus, dėl to mes ir švenčiame Kalėdas, švenčiame mūsų Viešpaties gimimą, pradžią šios istorijos kuri baigsis anapus. Jėzus atnešė į pasaulį naują viltį ir tai padarė kaip grūdas: Jis tapo labai mažas, kaip kviečio grūdas; Jis paliko dangiškąją šlovę, kad ateitų pas mus (Popiežius Pranciškus).

Krikščioniui visuomet svarbu atnaujinti pasitikėjimą Viešpačiu Jėzumi, kad būtume tikri Jo sekėjai, nors kartais ir esame panardinti į neapykantos, egoizmo  pavydo liūną, bet visuomet turime galimybę pasikeisti, tapti kitokiais. Viešpatie leisk išsaugoti tikėjimo ugnį mumyse, nes ji gali suteikti stiprybę ir paguodą gyvenimo kelyje.

 

Kun. Robertas Rumšas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *