Klebono Velykinis sveikinimas parapijiečiams

vel

Brangūs parapijiečiai,

 

Švenčiame Kristaus prisikėlimą Velykas, visoje Lietuvoje skamba bažnyčių varpai. Antrajame skaitinyje girdime  apaštalo Paulius žodžius:

„Išmeskite senąjį raugą, kad taptumėte nauju maišymu. Jūs juk esate nerauginti, nes jau yra paaukotas mūsų velykinis Avinėlis, Kristus. Tad švęskime šventes ne su blogybės ir nelabumo raugu, bet su nerauginta tyros širdies ir tiesos duona“ .

Ką reiškia „švęsti šventes“ arba „švęsti Velykas“. Kai kuriems Velykos graži pavasario šventė, margučių dažymas ir daugiau nieko. Velykos reiškia perėjimą. Norint švęsti Velykas iš tikrųjų reikia pereiti. Šventasis Ambraziejus sako, kad Velykos reiškia perėjimą „iš kaltės į atleidimą“. Tai yra pagrindinė išlaisvinanti  žinia.

Modernioji psichologija aiškina, kad neegzistuoja kaltė, kaip nuodėmė; egzistuoja kaltės jausmas, arba kompleksas kalčių.

Nuolatinį ir nepagrįstą kaltės jausmą dažniausiai sukelia klaidingos išvados, kai žmogus jaučiasi tuo, kuris nuolat klysta, skaudina kitus, kuriam nuolat nesiseka. Ilgainiui tai paskatina nusivylimą savimi, žmogus ima mažiau savimi pasitikėti, mažiau save gerbti. Kartais kaltės jausmas kyla tuomet, kai žmogus išsikelia sau pernelyg griežtus reikalavimus, pavyzdžiui, nori būti visada geras, nemeluoti, padėti kitiems. Tokiu atveju susidūręs su menkiausia nesėkme žmogus jaučiasi nuvylęs pats save ir išgyvena kaltę. Dėl to yra paplitusios neurozės, nerimas, įvairios baimės.

Taigi, kaltė gali būti naudinga tik tuomet, kai ji skatina veikti ir keistis. Kitu atveju šis jausmas neleidžia žmogui judėti toliau, siekti tikslų ir tobulėti, paskatina nerimą, nepasitikėjimą savimi, kartais depresiją, nes žmogus būna pernelyg stipriai susikoncentravęs į praeitį ir išgyvena dėl to, kas buvo ne taip, kaip jis norėtų. Taip aiškina modernioji psichologija.

Tuo tarpu kaltės jausmas gali būti dviejų skirtingų rūšių. Pirmasis, netikras kaltės jausmas, kuris sukeltas išorės jėgų, visuomenės, blogo auklėjimo,  arba sukeltas skrupulingos sąžinės. Antrasis tikras kaltės jausmas, kuris atsiranda  iš objektyvių klaidų ir padarytų nuodėmių, kurį bendrai vadiname sąžinės priekaištu. Dažnai psichologija neskiria šių fundamentalių dalykų, siekdama eliminuoti kaltės jausmą, eliminuoja ir nuodėmės prasmę.

Švęsti Velykas reiškia išeiti iš šio kaltės stovio, nuoširdžiai prisipažinti, atgailoti, pasitikėti Dievo gailestingumu,   jaustis laisvais, susitaikiusiais su savim pačiu ir su gyvenimu.

Rašytojas Francas Kafka, romane Procesas,  vaizduoja banko tarnautoją Jozefas K. kuris areštuojamas dėl jam pačiam nežinomų priežasčių. Nepaisant arešto, Jozefui K. galima laisvai judėti ir tęsti darbinę veiklą. Jis bando sužinoti, kuo yra kaltinamas ir kaip galėtų būti išteisintas, tačiau jo pastangos lieka bevaisės. Dėl to jis stoja prieš nesuprantamai veikiantį teismą, kurio kanceliarija yra įsikūrusi didelio nušiurusio namo palėpėje.

Apimtas nevilties, Jozefas K. nesėkmingai bando rasti įėjimą į teismą. Jis ima skirti vis daugiau dėmesio procesui, nors iš pradžių planavo elgtis priešingai. Jį vis giliau įtraukia košmariškas siurrealistiškos biurokratijos labirintas, jis vis giliau skverbiasi į teisės pasaulį. Lygiai taip pat į paties Jozefo K. pasaulį ima kištis teismas. Tiek nuo skaitytojo, tiek nuo Jozefo K. slepiama, ar iš tikrųjų vyksta koks nors slaptas teismo procesas. Tą patį galima pasakyti apie teismo sprendimą – Jozefas K. apie jį nesužino, tačiau nujaučia, kad jo laikas jau baigėsi. Jis paklūsta nesuvokiamam, paslaptingam teismo sprendimui, taip ir nesužinojęs, kuo jis yra kaltinamas ir ar iš tikrųjų yra paskelbtas teismo nuosprendis. 31-ojo gimtadienio išvakarėse Jozefą K. į karjerą nusiveda du vyrai ir ten jį nuduria „lyg kokį šunį“. Tai yra simbolinė visos žmonijos kova iki mirties, su tamsiu kaltės jausmu iš kurio negali išsivaduoti.

Šioje istorijoje tam romano personažui būtų trys galimybės. Tikras atleidimas, tariamas atleidimas, arba bausmės atidėjimas. Tariamas teisingumas, arba bausmės atidėjimas, nieko neišsprendžia, nes kaltinamasis lieka su mirtinu neaiškumu visą gyvenimą.    Tuo tarpu tikras atleidimas sunaikina visus proceso aktus ir kaltinimą.

Per Velykas, Bažnyčia milijonams žmonių skelbia, tikras atleidimas egzistuoja, tai nėra legenda, arba nepasiekiamas gražus dalykas. Jėzus „ištrynė mus kaltinantį skolos raštą ir panaikino jį prismeigdamas prie kryžiaus“ (Kol 2,14). Jis sunaikino viską.

„Taigi dabar nebėra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje“ (Rom 8,1).

Jokio pasmerkimo, nei vidinio, nei išorinio, tiems kurie tiki į Jėzų Kristų. Velykos mums visiems primena, kad esame perėję iš kaltės į atleidimą. Tad švęskime Velykas su tyra širdimi ir  tiesa.

 

Kun. Robertas Rumšas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *