KALĖDINIS KLEBONO SVEIKINIMAS

kalėd

Brangūs parapijiečiai, Kalėdų proga per žiniasklaidą išgirsime daug įvairių sveikinimų, pamąstymų, sveikins valstybės vadovai, vyskupai. Vieni iš tų sveikinimų  bus  svarbūs, kiti mažiau svarbesni.  Šio ryto Dieviškojo žodžio  liturgija mus visus kviečia sustoti ir pamąstyti prie kai kurių žodžių.

Gimimas.  Kalėdos tai visų pirma gimimas, gimimo prisiminimas, atėjimas į šviesą, Dievo įsikūnijimo šventė, dėl mūsų išgelbėjimo ir išlaisvinimo, kuri yra viltis ir pažadas. Viltis, kad mes nesame vieni šiame pasaulyje. Dievas yra su mumis.

Nebuvo vietos. Antikoje pasaulį įsivaizdavo kaip triaukštį namą. Viršutiniame aukšte – dangus – Dievo ir jo angelų buveinė, po žeme – mirusiųjų karalystė, o per vidurį – žemė, apgyvendinta augalų, gyvūnų ir žmonių. Tokioje visatoje žmogaus svarba atrodė savaime suprantama. Įkurdintas tarp dieviškojo ir sukurtojo pasaulių, jis buvo pašauktas būti tarpininku tarp tų dviejų.

Šiuolaikinis mokslas radikaliai pakeitė šį požiūrį. Mums – pasimetusiems mažoje planetoje, besisukančioje apie vieną žvaigždę (kokių milijardai vidutinio dydžio galaktikoje nuolat besiplečiančioje visatoje), – pretenduoti į centrinę vietą visoje tvarkoje atrodo perdėta, net beprotiška, bet kartais žmogus nori užimti Dievo vietą.

Biblijos išmintis sako: „Kas gi žmogus, kad jį atsimeni, kas yra mirtingasis, kad juo rūpinies?“

Mūsų santykis su Dievu   kyla iš mūsų  tikėjimo: „Tu sukūrei jį nedaug už save menkesnį“. Žmogaus vieta visatoje priklauso nuo jo santykio su bet kokios gyvybės Šaltiniu. Dievas jį išsirinko ne todėl, kad žmogus buvo įspūdingiausias iš būtybių; pats savaime jis – gležnas ir mažas – nėra kažin kas. Jo didybė kyla ne iš jo ypatybių, bet iš dieviškojo pašaukimo: Dievas jį pasirinko, „jis viešpatauja tavo rankų sukurtajam pasauliui“. Ar mes savo gyvenime atrandame vietos Dievui. Ar mes savo įvykdome savo pašaukimą šiame gyvenime.

Didis džiaugsmas. Džiaugsmas priešingybė liūdesiui. Mūsų gyvenime yra daug liūdesio. Dievas trokšta su mumis pasidalyti savo džiaugsmu. Tikras dvasinis džiaugsmas atsiranda, kai mokame ir sugebame,  su kitais pasidalyti: ramybe, gerumu, meile, atlaidumu.

Nebijokite.  Biblijoje minimos dvi baimės rūšys. Pirma rūšis yra naudinga ir netgi skatinama taip bijoti. Antra rūšis yra žalinga ir ją būtina nugalėti. Pirma baimės rūšis yra Viešpaties baimė. Ši baimės rūšis nebūtinai reiškia kažko bijoti. Verčiau tai yra pagarbi nuostaba Dievui; Jo jėgos ir šlovės gerbimas. Tačiau į šią baimę taip pat įeina pagarba Jo kerštui ir pykčiui. Kitaip sakant, Viešpaties baimė yra pripažinimas viso, kas Dievas yra. Toks pažinimas pasiekiamas per Dievo ir Jo savybių pažinimą.

Viešpaties baimė teikia daugybę palaiminimų ir yra labai naudinga. Viešpaties baimė yra išminties pradžia, vedanti į gerą supratimą . Tik kvailiai atmeta išmintį ir discipliną (Patarlių 1:7). Be to, Viešpaties baimė veda į gyvenimą, poilsį, ramybę ir pasitenkinimą (Patarlių 19:23). Ji yra gyvenimo šaltinis (Patarlių 14:27). Ji mums parūpina saugumą bei prieglobstį (Patarlių 14:26).
Taigi matome, kodėl mes esame skatinami bijoti Viešpaties. Tačiau antra baimės rūšis, kuri taip pat yra minima Biblijoje, yra visai mums nenaudinga. Tai yra „baimės dvasia“, minima 2 Timotiejui 1,7: „Nes Dievas davė mums ne baimės dvasią, bet jėgos, meilės ir savitvardos dvasią“. Baimės ir nedrąsumo dvasia neateina iš Dievo.

Tačiau kartais mes bijome. Kartais ši baimės dvasia mus užvaldo. Tam, kad nugalėtume šią baimės dvasią, mums reikia pilnai pasitikėti Dievu ir Jo meile. „Meilėje nėra baimės, nes tobula meilė išveja baimę. Baimėje yra kančia, ir kas bijo, tas nėra tobulas meilėje“ (1 Jono 4,18). Nėra nei vieno tobulo, ir Dievas tai žino. Dėl šios priežasties Jis dosniai ragina nebijoti. Pradedant Pradžios knyga ir baigiant Apreiškimo knyga, Dievas mums primena „Nebijok“.

Pranašas Izaijas mus drąsina: „Nebijok, nes Aš esu su tavimi; nepasiduok baimei, nes Aš esu tavo Dievas. Aš sustiprinsiu tave ir padėsiu tau, Aš palaikysiu tave savo teisumo dešine.“ Mes dažnai bijome ateities, ir kas mums atsitiks. Bet Jėzus mums primena, kad Dievas rūpinasi paukščiais, ir kaip labiau Jis pasirūpins mumis? „Tad nebijokite! Jūs vertesni už daugybę žvirblių“ (Mt 10,31).

Raktas į pergalę prieš baimę yra visiškas pasitikėjimas Dievu. Pasitikėjimas Dievu yra atsisakymas pasiduoti baimei. Tai atsisukimas į Dievą net ir tamsiausiu metu ir pasitikėjimas, kad Jis padės mums. Toks pasitikėjimas ateina iš Dievo pažinimo ir žinojimo, kad Jis yra su mumis.
Kalėdos Dievo Įsikūnijimo šventė mums visiems primena, kad nebijotume atsiverti Jam, kad visuomet mūsų gyvenime būtų vietos Jam.

 

Kun. Robertas Rumšas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *