Apreiškimai, stebuklai ir Merkinės piramidė

Pastaruoju metu,  įvairiose žiniasklaidos priemonėse, vėl yra rodoma ir  kalbama  apie Merkinės piramidę, regėtoją Povilą, ir apie su ja  susijusius reiškinius. Bažnyčia savo tikinčiuosius, ragina kiekviename žmoguje ieškoti gėrio daigų bei neskubėti teisti.

Dievo troškimas yra įrašytas kiekvienoje žmogaus širdyje, nes žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą; Dievas nuolat traukia žmogų prie savęs, ir tik Dieve žmogus suras tiesą ir laimę, kurių be paliovos ieško (plg. KBK, psl.21). Tikėjimas yra asmeniškas aktas: laisvas žmogaus atsakymas į save apreiškiančio Dievo kreipimąsi. Tačiau tikėjimas nėra izoliuotas aktas. Niekas nėra pats sau davęs tikėjimo, kaip nėra sau davęs gyvenimo. Lietuva yra katalikiškas kraštas. Kiekvieną sekmadienį švęsdami Eucharistiją mes iškilmingai išpažįstame savo tikėjimą, tą tikėjimą kurį Bažnyčia jau daugiau kaip 2000 metų skelbia. II Vatikano Susirinkimo Dogminė Konstitucija apie Dievo Apreiškimą „Dei Verbum“sako:“ Šventoji Tradicija ir Šventasis Raštas sudaro vieną šventą Bažnyčiai pavestą Dievo žodžio lobį, prie kurio pririšta visa šventoji tauta, kartu su savo ganytojais ištvermingai besilaikanti apaštalų mokymo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų (plg. Apd 2, 42). Vadovams ir tikintiesiems nepaprastai vieningai laikantis perteiktojo tikėjimo, jį vykdant ir išpažįstant, tarp jų užsimezga ypatingas dvasinis bendrumas. Pareiga autentiškai aiškinti užrašytąjį arba perduotąjį Dievo žodį pavesta tik gyvajam Bažnyčios Magisteriumui,  kuris savo autoritetu naudojasi Kristaus vardu“ (DV, 10).

Bažnyčia neatmeta stebuklų, privačių apreiškimų, ir kitų nepaaiškinamų reiškinių, bet ne visos dvasinės dovanos ir įvairūs reiškiniai ateina iš Dievo, ir atitinka Evangelijos mokymą. Todėl, kiekvienam katalikui yra pravartu žinoti, autentišką Bažnyčios mokymą, apie šiuos reiškinius. Kas yra viešas ir privatus apreiškimas? Bažnyčios mokymas skiria „viešą apreiškimą“ ir „privačius apreiškimus“. Tarp šių dviejų apreiškimų yra esminis skirtumas. Terminas „viešas apreiškimas“, nurodo Dievo apreiškiantį veikimą, skirtą visai žmonijai, kuris literatūrinėje išraiškoje yra užrašytas, dvejoje Biblijos dalyse: Senajame ir Naujame Testamente.  Jis vadinasi „apreiškimu“, nes pats Dievas, leido žmonėms palaipsniui save pažinti, iki to momento, kas Jis Pats tapo žmogumi, kad patrauktų prie savęs, ir apie save suburtų visą pasaulį, per savo įsikūnijusį Sūnų Jėzų Kristų. Kristuje, Dievas pasakė viską apie save, todėl apreiškimas yra baigtas su Kristaus paslapties realizavimu, N. Testamente.

KBK norėdamas geriau išryškinti, apreiškimo baigtinumą, ir pilnutinumą, cituoja Šv. Kryžiaus Joną: „ Nuo to laiko, kai mums atidavė savo Sūnų, kuris yra Jo Žodis, Dievui nebelieka nieko daugiau pasakyti. Tuo vienu Žodžiu Jis mums pasakė iš karto viską(…) nes ką Jis anksčiau buvo sakęs pranašams dalimis, Jis viską pasakė savo Sūnuje, mums atiduodamas viską, savo Sūnų. Dėl to tas, kuris dabar dar klausinėtų Viešpatį ar lauktų iš Jo vizijos ar apreiškimo, ne tik elgtųsi kvailai, bet ir įžeistų Dievą, nežvelgdamas vien į Kristų, o ieškodamas dar ko nors kito arba kokių nors naujovių“ (KBK, 65, psl. 29). Taigi, vienintelis Dievo apreiškimas, skirtas visiems žmonėms yra baigtas su Kristumi, ir su Jo pateiktu liudijimu N. Testamente. Bažnyčiai yra patikėtas autentiškas  apreikštojo Dievo žodžio  aiškinimas. Aišku Bažnyčia negali žiūrėti vien tik į praeitį,  tokiu būdu būtų pasmerkta, steriliam kartojimui. KBK aiškiai sako:“ Nors Apreiškimas ir baigtas, jis nėra iki galo išaiškintas; krikščionių tikėjimas ilgainiui privalo laipsniškai atskleisti visą jo turinį“(KBK 66. psl.29). Pats Viešpats Jėzus atsisveikinime su savo  mokiniais, kalba apie palaipsnišką apreiškimo turinio išaiškinimą: „ Dar daugel jums turėčiau kalbėti, bet dabar jūs negalite pakelti. Kai ateis toji Tiesos Dvasia, jus ji ves į tiesos pilnatvę. Ji nekalbės iš savęs, bet skelbs, ką bus išgirdusi, ir praneš, kas turi įvykti. Ji pašlovins mane, nes ims iš to, kas mano ir jums tai paskelbs“(Jn 16, 12-14). Šiame kontekste, galime geriau suprasti, kas yra privatus apreiškimas. Tai yra vizijos, ir apreiškimai įvykę po Naujojo Testamento. KBK rašo: “Amžiams bėgant yra buvę vadinamųjų ‚‘‘privačių‘‘ apreiškimų, kai kurie jų buvo bažnytinės valdžios pripažinti. Tačiau jie nepriklauso tikėjimo lobiui. Jie turi ne “pagerinti“ ar “papildyti“ galutinį Kristaus Apreiškimą, bet tam tikroje istorijos epochoje padėti jį pilnutiniau  išgyventi“(KBK 67, psl.29). Pirmą kartą, įvairiais apreiškimais, vizijomis, buvo susidomėta V Laterano susirinkime, šis susirinkimas 1516 metais, patvirtino griežtus kriterijus, privačių apreiškimų, vizijų atžvilgiu, kurie buvo gausūs tuo metu, siekiant apsaugoti Bažnyčią ir jos autoritetą. Tridento santaryba, 1563 metais, atnaujino griežtus, Laterano susirinkimo kriterijus, išplėsdama juos, į įvairias sugestijas, vaizdus, kurie buvo laikomi „stebuklais“. Popiežius Benediktas XIV, XVIII amžiuje, formaliai nustatė, privačių apreiškimų statusą, patvirtindamas du aiškius principus; a) Leidimas kurį suteikia Bažnyčia yra patvirtinimas, kad apreiškimas yra žinomas, ir naudingas tikinčiųjų dvasiniam augimui; b) privačiam apreiškimui, negali būti duotas, katalikų tikėjimo pritarimas, bet tiktai žmogiškas pritarimas.

Privataus apreiškimo svoris iš esmės yra skirtingas, nuo viešo apreiškimo. Viešajame apreiškime, pats Dievas, žmogaus žodžiais, tarpininkaujant gyvai bendruomenei Bažnyčiai, kalba žmonėms, ypatingai per Dievo Sūnų Jėzų Kristų. Tikėjimas į Dievą ir Jo Žodį, skiriasi nuo bet kokio kito tikėjimo, pasitikėjimo, ar žmogiškos nuomonės. Aiškumas kuriuo Dievas kalba man, duoda tikrumą, kad susitiksiu su ta pačia tiesa, kurios negalima palyginti, su jokia kita žmogiška pažinimo forma. Ta yra aiškumas, ant kurio statau savo gyvenimą ir kuriuo pasitikėsiu mirdamas.

Privatus apreiškimas turi padėti šiam tikėjimui, ir gali būti kaip tikėtinas, jeigu nukreipia ir nurodo į viešą apreiškimą.. Privatus apreiškimas yra skirtas, vienai sielai, arba atitinkam skaičių sielų (Viešas apreiškimas skirtas visai žmonijai).

 

Privačių apreiškimų charakteristikos

 

Pagal katalikų teologiją, privatūs apreiškimai yra: 1) galimi, 2) realūs, 3) reti, 4) būtinai subordinuoti viešam apreiškimui, 5) nieko naujo negali pridėti prie viešo Apreiškimo.

1.Pirmiausia galimi. Pačiu faktu, kad Bažnyčia juos tikrina, „ a priori“ reiškia, kad  jų neatmeta. Dievas kuris yra davęs žmonijai viešą Apreiškimą, kai kurios sieloms gali suteikti malonę, pilniau suvokti galutinį apreiškimą. Dievo paslapties turtai neišsemiami. Todėl, Dievas, neatsisako tiesioginių kontaktų, su atskiromis sielomis, jas mokydamas. Pranašas Jonelis sako: „ Tada išliesiu savo dvasią ant visos žmonijos, jūsų sūnūs ir jūsų dukterys pranašaus, jūsų seni žmones sapnuos sapnus, o jūsų jauni žmones turės regėjimus“ (Jl 3,1).

2.Privatūs apreiškimai yra realūs. Kai kurie apreiškimai, vizijos, yra tapę oficialaus liturginio kulto pagrindu. Pvz. Švč. Jėzaus Širdies pamaldumui ir šventei daug prisidėjo privatūs apreiškimai, duoti Šv. Margaritai Marijai Alacoque. Kriterijai kurie leidžia patikrinti apreiškimo realumą yra trys: a) asmuo kuris gauna apreiškimą; b) materija kuri liečia apreiškimą; c) apreiškimo padariniai.

  1. a) Asmuo, kuris gauna apreiškimus, turi pasižymėti tam tikromis, prigimtinėmis ir antgamtinėmis savybėmis.

Prigimtinės savybės, arba temperamentas (harmoningas turintis pusiausvyrą, ar psichoneurotikas, isterikas); moralinės savybės (ar asmuo yra visiškai nuoširdus, ar linkęs perdėti, išgalvoti).

Antgamtinės savybės, ar turi tvirtumo dorybę, ar yra paklusnus, ar turi nuoširdų ir gilų nuolankumą (gal tik siekia pasirodyti, kad yra nuolankus). Šie elementai(asmens prigimtinės ir antgamtinės savybės), kiek jos yra pozityvios, aišku dar  neįrodo, apreiškimo realumo, tačiau tai yra  pagalba, patikrinti asmens tvirtinimus, kad jis yra gavęs apreiškimą. Jei minėti elementai yra negatyvūs, apreiškimas mažai tikėtinas (plg. Lambertini, De Servorum Dei beatificatione et canonizatione, L. III,cap.51, nr.3).

  1. b) Kitas kriterijus, patikrinti apreiškimo realumą yra pati apreiškimo materija. Apreiškimas kuris yra realus (o ne tariamas), jei yra priešingas tikėjimui, geriems papročiams yra be abejonės atmestinas, nes Dievas negali sau pats prieštarauti, mokydamas dalykų, priešingų Bažnyčios mokymui, kuri yra Tikėjimo lobio saugotoja. Taip pat, jei yra skelbiami dalykai, kurie prieštarauja, vieningai Bažnyčios Tėvų ir teologų nuomonei yra atmestini. Įvairių negalimų ir perdėtų dalykų reikalavimas, taip pat nėra iš Dievo.
  2. c) Trečias kriterijus, patikrinti apreiškimo realumą yra padariniai kurie išplaukia iš apreiškimo. Iš vaisių pažinsi medį. Realūs, tikri apreiškimai, sukelia aiškumą, ramybę; tuo tarpu netikri apreiškimai, sukelia: sąmyšį, nerimą, priešiškumą, tai yra piktosios dvasios padarinius. Tikri apreiškimai sužadina sieloje dorybes, ypatingai nuolankumą, netikri, puikybę.
  3. Privatūs apreiškimai, apart, kad jie yra galimi ir realūs, jie yra reti. Kadangi tai yra ypatinga antgamtinė intervencija, todėl yra reta. Todėl, Bažnyčia, privačių apreiškimų atžvilgiu yra labai atsargi. Aprobaciją suteikia, tik kruopščiai ištyrusi, privataus apreiškimo turinį, raštus, ar tai neprieštarauja tikėjimui.
  4. Privatūs apreiškimai, būtinai turi būti subordinuoti, viešam Apreiškimui. Privatus apreiškimas, turi būti interpretuojamas, viešo Apreiškimo šviesoje. Viešas Apreiškimas, negali priklausyti nuo privataus apreiškimo, privatūs apreiškimai, turi turėti ryšį su viešu Apreiškimu.
  5. Privatūs apreiškimai, negali nieko naujo pridėti prie viešo Apreiškimo. Net tuo atveju, kai Bažnyčia juos priima, ji neuždeda tikintiesiems pareigos jais tikėti. Tie kurie jais netiki, nėra „eretikai“.

Privatus apreiškimas turi geriau padėti suvokti ir aktualizuoti Evangeliją. Vienas iš pagrindinių privataus apreiškimo kriterijų, nustatyti jo vertumui, yra jo orientacija į Kristų. Kada yra nutolstama nuo Jo, kuomet privatus apreiškimas tampa autonomišku, svarbesniu už Evangeliją, aišku jis nėra iš Šv. Dvasios. Privatus apreiškimas gali iškelti naujus akcentus, naujas pamaldumo formas, arba pagilinti jau esamas. II Vatikano Susirinkimas kalba apie „laiko ženklus“, pats svarbiausias  laiko ženklas yra pats Kristus. Skaityti laiko ženklus, reiškia pripažinti Kristaus buvimą, kiekviename laike. Privačiuose apreiškimuose, pripažintuose Bažnyčios, apie tai ir kalbama: padėti suprasti laiko ženklus, ir juose rasti teisingą atsakymą tikėjime.

Kas yra stebuklas? Norint gerai suprasti stebuklą, reikia turėti dėmesin, Šv. Raštą, Tradiciją, ir Bažnyčios mokymą.

 

  1. Biblijos terminologija.

 

ST stebuklai yra vadinami térata, tai yra nepaprasti įvykiai. Pakartoto Įstatymo knygoje, taip pat NT, yra vartojamas terminas, semeîa kai térata, kuris reiškia nepaprastą šventą įvykį. Kitas žodis vartojamas, ST yra thaumasía, faktai kurie sužadina nusistebėjimą. NT stebuklai dažnai yra vadinami. adynata, tai yra dieviški darbai neįmanomi žmogui. Pagal apaštalą Joną,  érga darbai, tai yra Kristaus, kaip Dievo Sūnaus darbai.  Evangelistai Morkus, Matas, apaštalas Paulius, stebuklus vadina dynámeis, dieviškos galybės ir pasireiškimo padariniai. Taigi  ST ir NT, ypatingai evangelistas Jonas, stebuklus vadina semeîon, ženklas, nepaprastas įvykis. Stebuklas yra daugiau, negu nepaprastas įvykis, tai yra  ženklas ateinantis iš Dievo.

 

  1. Tradicija

 

Šv. Augustinas savo raštuose ypatingai pabrėžia, psichologinį ir semiologinį aspektą. Stebuklas yra fenomenas, kuris netikėtai, sulaužo gyvenimo monotoniją ir sukelia nuostabą. Šis psichologinis efektas yra tarytum atramos taškas, tai funkcijai, kurią atlieka stebuklas. Stebuklas pagal Šv. Augustiną, kviečia žmogų, kuris yra per daug išsiblaškęs, nerūpestingas, taip pat per daug kūniškas, pakelti akis į dangų, ir pamastyti apie neregimąją realybę ir malonės pasaulį.

Šv. Anzelmas į pirmą vietą iškelia, transcendentinį stebuklo aspektą. Pasak jo, stebuklas  yra veiksmas, padarytas tik tai Dievo, kadangi viršija,  sukurtos visatos galias. Šv. Tomas Akvinietis, stebuklo apibrėžime, iškelia fizinį trancendentiškumą.

 

  1. Bažnyčios mokymas

 

I Vatikano susirinkimas, stebuklus apibūdina, kaip dieviškus faktus. Šie faktai pasireiškia Dievo visagalybės dėka. Stebuklai taip pat yra apreiškimo ženklai: ženklai siųsti Dievo, padėti žmonėms, atpažinti, kad Jis, kalbėjo jiems. II Vatikano susirinkimas kalba: apie darbus, ženklus, ir stebuklus, kuriais Kristus apreiškia, ir kartu paliudija, dievišką apreiškimo kilmę. Šie trys terminai parodo, tris stebuklo aspektus.

Turėdami dėmesin, Šv. Raštą, Tradiciją ir Bažnyčios mokymą, stebuklą galime apibrėžti kaip „nepaprastą religinį fenomeną, kuris pasireiškia kosminėje tvarkoje, specialia ir veltui suteikiama Dievo galybės ir meilės intervencija, kuria, Dievas, nurodo žmonėms,  savo atėjimo į pasaulį išganymo žodžio ženklą.“

Pasiaiškinkime pagrindinius terminus.   

  1. Stebuklas yra fenomenas, kuris nepaprastai sujaukia normalią dalykų eigą (pvz. raupsuotojo išgijimas). Įvyksta nuostaba, šokas. Stebuklas įvyksta kosminėje tvarkoje, jutiminio pasaulio realybėje. Tokiu būdu jis skiriasi, nuo pranašystės (noetinė tvarka), nuo šventumo (moralinė tvarka), ir nuo paslapčių, kurios išeina iš jutiminės patirties ribų (hipostatinė vienybė).
  2. Stebuklas yra religinis ir šventas fenomenas. Negali vadintis stebuklu fenomeno, kurį galima patikrinti profaniniame kontekste (pvz. laboratorijoje). Religiniu kontekstu, reikia suprasti sumą įvairių aplinkybių, kurios suteikia šiam fenomenui struktūrą, arba bent, dieviško ženklo regimybę. Pvz. stebuklas, kuris sukelia kaip pasekmę, nuolankią ir pasitikinčią maldą; kuris lydimas švento gyvenimo, susivienijimo su Dievu, ir yra ypatingo Dievo palankumo ženklas; stebuklas kuris paliudija tos misijos autentiškumą, kuri išeina iš Dievo (Kristaus ir pranašų atveju). Stebuklas nėra izoliuota realybė, bet vientisas kompleksas kitų ženklų, kuriais Dievas gelbsti žmogų, per Jėzų Kristų. Stebuklas turi prasmę, tiktai ryšyje su Kristumi Mesiju, Tėvo Sūnumi, Jo darbais.
  3. Stebuklas yra atėjimo į pasaulį išganymo žodžio ženklas. Stebuklas, savo visumoje, yra veiksmas ir ženklas. Taip pat tai yra interpersonalinis ir nurodantis ženklas, dieviškos intencijos ir Jo kalbėjimo būdas, nurodantis žmogui, kad išganymas yra atėjęs.

 

 

Bažnyčia turi teisę pasakyti savo nuomonę, ir įspėti savo ganomuosius, apie pavojus kurie gali slypėti, taip vadinamuose privačiuose apreiškimuose. Atidžiai išklausius įrašą, kuriame, pasak regėtojo Povilo, jam kalba Dievas, apie piramidės paskirtį ir funkcijas, aiškėja tam tikra terminologija kuri yra panaši į „Naujojo amžiaus“ vartojamą terminologiją. „Nešančiojo Dievo žodžio energija. Natūralioji žmogaus būdu siunčiamoji banga. Dievo žodžio išpranašavimas“. Piramidės regėtojas teigia, kad šis statinys turi Dievo Tėvo Bažnyčios statusą, ir kad piramidėje yra išklausomos žmogaus bėdos ir prašymai. Pats Povilas save vadina  mediumu, per kurį jo mokytojas jam perduoda informaciją.

Ar tai ką nors turi bendro su Bažnyčios skelbiamu tikėjimu? Dievo žodis jau yra paskelbtas, kito Dievo žodžio negali būti.  Esminis krikščionių tikėjimo elementas yra Dievo nusileidimas pas savo kūrinius, pas pačius mažiausiuosius ir labiausiai nuskriaustuosius. Kodėl tik piramidėje gali būti išklausomi žmogaus prašymai ir bėdos? KBK rašo: „ Bažnyčia – Dievo namai – yra sava liturginės maldos vieta parapinei bendruomenei. Ji taip pat yra tinkamiausia vieta garbinti Švenčiausiajame Sakramente realiai esančiam Kristui. Norint tikrai melstis, tinkamos vietos parinkimas nėra bereikšmis: – tai gali būti „maldos kampelis“ asmeninei maldai, su Šventojo Rašto ir šventais paveikslais, kad būdami ten, „slaptoje“, pasiliktume savo Tėvo akivaizdoje. Krikščioniškoje šeimoje toks kampelis, tarytum koplytėlė, gerai nuteikia bendrai maldai, taip pat maldingos kelionės primena, kad mes žemėje keliaujame į dangų. Jau nuo seno jos yra itin gera proga maldai atgaivinti. Šventosios vietos savo gyvųjų šaltinių ieškantiems maldininkams yra ypač tinkamos išgyventi kaip Bažnyčia krikščioniškosios maldos įvairovę (psl.545).

Lietuvoje yra daug įvairių šventųjų vietų, ypatingai pašvęstų Dievo Motinai Marijai,(Šiluva, Pivašiūnai, Aušros Vartai, Žemaičių Kalvarija) kuriuose tikintieji per Marijos užtarimą gauna įvairių Dievo  malonių, nes Ji pažįsta žmogaus prigimtį, su kuria joje yra susijungęs Dievo Sūnus. Todėl katalikai tikintieji, užuot ieškoję dvasinės paguodos, statinyje,  kuriame pasak regėtojo veikia „Nešančiojo Dievo žodžio energija“ ir klausę, liguistos vaizduotės vaikino išsigalvojimų, savo prašymus, viltis ir troškimus, sudėti į gyvojo Dievo rankas.

Pirmaisiais krikščionybės amžiais egzistavo daug įvairių erezijų, sektų, kurios savaip aiškino Kristaus mokslą. Bažnyčios tėvai savo raštuose, gynė autentišką Kristaus mokslą nuo įvairių iškraipymų, Šv. Irenijus Lijonietis (130-140) savo veikale,  „ Prieš Erezijas“ rašo: „ Nedera pas kitus ieškoti tiesos, kai ją lengvai galima pasiimti iš Bažnyčios, nes apaštalai tarsi į turtingą aruodą pilniausiai į ją surinko visus tiesos  trupinius, kad kiekvienas norintis pasisemtų iš jos gyvybės gėrimo. Ji yra kelias į gyvenimą, o visi kiti vagys ir plėšikai. Todėl tikrai reikia jų saugotis, o visa, kas yra Bažnyčios, mylėti didžiausia meile ir suprasti tradicijos tiesą“.[1]

Šiuolaikinis žmogus yra dažnai pasimetęs įvairių religinių apraiškų akivaizdoje, neskiria kas yra autentiška ir tikra, o kas yra tik pigus surogatas, nes daugelio, deja   yra nutrūkęs  ryšys su Bažnyčia. Nemaža dalis, laikančių save katalikais,  lankosi „garsiojoje“ Merkinės piramidėje, tikėdamiesi, stebuklo.  Šventasis Tėvas Jonas Paulius II apaštališkame laiške, „Novo Millennio Ineunte“ rašo:“ Eikime pirmyn kupini vilties! Naujas tūkstantmetis atsiveria priešais Bažnyčią kaip milžiniškas vandenynas, į kurį reikia leistis tikintis Kristaus pagalbos. Dievo Sūnus, prieš du tūkstančius metų tapęs žmogumi iš meilės žmonėms, tebetęsia savo darbą ir šiandien: mums reikia skvarbaus žvilgsnio tai išvysti ir pirmiausia dosnios širdies patiems tapti jo įrankiais…… Kiekvieną sekmadienį prisikėlęs Kristus leidžia mums susitikti su juo tartum Vakarienės menėje, kur „pirmąją savaitės dieną jis atsistojo savųjų viduryje, kad įkvėptų jiems gaivinančią Dvasios dovaną“(NMI, psl.70).

Kiekvieną kartą, kai švenčiame Eucharistiją, nuoširdžiai meldžiamės, naudojamės sakramentais, mes patiriame  gaivinančią Kristaus dvasios dovaną, tik mes patys turime tai su tikėjimu ir meile priimti, tuomet tikrai pasisemsime to gyvybės gėrimo kurio mums visiems reikia, tuomet nereikės ieškoti, paguodos ir suraminimo neaiškiame statinyje.

 

 

 

 

Kun. dr. R. Rumšas

 

Merkinės parapijos klebonas

[1] Bažnyčios Tėvai, Antalogija, Aidai 2003, psl. 234.

2 thoughts on “Apreiškimai, stebuklai ir Merkinės piramidė

  1. Netikiu, kad Poviliukas yra liguistos vaizduotės vaikinas. Teko jo klausytis, jis nepasakė jokios prieštaringos minties Bažnyčios nuostatoms. Jo piramidė nedaro jokio blogio, joje gali pasimelsti ir susikaupęs pabūti.O tokio susikaupimo ir palaimingos būsenos labai reikia būnant šiame chaoso ir sumaišties pasaulyje.Todėl dažnokai liūdna, kai Bažnyčia, kaip katalikų susitelkimo vieta, taip nepriima ir net netolerantiškai žvelgia į kitokios formos, bet reiškiamas taip pat dvasingas, gal tikrai siunčiamą dievišką Žinią…

  2. Paskaitykite Povilo rašliavas ir pamatysite, kad viskas prieštarauja Dievo mokymams…Be V.J.Kristaus mes nebūsime išganyti…Piramidėje gi minimas kažkoks titanas dievas Poviliuko raštuose, o Dievo visi trys asmenys Čiasukuose nukryžiuoti ant trijų medinukų. Kiti viduje netaisyklingi arba šėtoniški kryžiai…Viskas čia paimta IŠ OKULTIZMO mokymosi… Išsityčiota iš Švč. Sakramento ne tik raštuose Žėkų, bet tai vykdant ratuose, kurie sukurti pagal OKULTINES Čiakrų spalvas, kurias mini OKULTISTAI savo breduose…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *