Mokytojos Jadvygos Lapelienės šviesiam atminimui 1959-2015 02 24

Prieš metus 2015 02 24Merkinės parapija neteko mokytojos Jadvygos. Mokytoja
Jadvyga buvo parapijos ir visos Merkinės bendruomenės šviesulys, siela.
Gyvenimas yra paslaptingas. Jis išjudina mūsų širdyse daugybę vilčių, tuo pačiu nešdamas
savyje ir gilių tragedijų. Viltis ir džiaugsmas, liūdesys ir baimė, keistai susipynę šiame
gyvenime, verčia mus klausti, kodėl mes esame, koks yra mūsų gyvenimo tikslas ir prasmė.
Gyvenimo viltis ir džiaugsmas yra apčiuopiami. Nors pasaulis ir yra nuodėmės sužalotas, jis
vis tiek lieka Dievo sukurtasis pasaulis, kurį jis pripažino „labai geru“ (Pr1,31). Atsakymas į
nuolatines žmogaus abejones yra Kristus. Jis į pasaulio tikrovę atnešė tikrą viltį. Jis nesistengė
sumenkinti blogio ir skausmo paslapties. Jis ir mus moko drąsios vilties ir protingo džiaugsmo
šiame, dar toli nuo galutinio tobulumo esančiame pasaulyje. Gyvenimo paslaptis yra gili ir
sudėtinga. Toks pat yra ir Kristaus atsakymas, randamas tiek visame jo gyvenime, tiek ir tame
gyvenime, apie kurį jis mokė ir į kurį kvietė visus žmones. „ Aš atėjau, kad žmones turėtų
gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10,10). Kiekvieno krikščionio misija – kviesti žmones į
tą gyvenimą, kuris atveria amžinybės horizontus. Mokytoja Jadvyga kvietė į tą gyvenimą kuris
atveria kitokius horizontus. Šiuo metu turime tris pasaulį valdančias pasaulėžiūras: tikėjimą,
ateizmą, hedonizmą. Amžių tėkmėje tikėjimas turi savo priešpriešą: arba tik ateizmą, arba tik
ateizmą ir hedonizmą kartu. Hedonizmo atmosferoje kurioje mes gyvename, kalbėti ir skelbti
antgamtinius dalykus yra sunku. Mokytoja Jadvyga kvietė mokinius, parapijiečius, kad jie
įterptų Dievą į savo gyvenimą. Gyvenimas be Dievo daugeliui žmonių atrodo toks viliojantis
ir išlaisvinantis, o iš tiesų atneša nusivylimą, nerimą ir pyktį. Žmogus niršta ant visuomenės,
pasaulio, savęs ir kitų; jo gyvenimas jam atrodo kaip nenusisekęs projektas. Žmogui yra lemta
kvėpuoti amžinosios meilės begalybe. Tik tikėjimas, pasak psalmisto mus veda į platybes.
Krikščionio uždavinys išvesti žmones į laisvę, į Dievo platybes, į tą gyvybinę dvasinę erdvę,
kuri jiems yra skirta. Lydėti žmones šviesos kelyje, į platumas, leisti jiems pažinti Dievo
šviesą ir platybes. Dievas tapo žmogumi, kad žmones taptų dievais – sakė šv. Atanazijus iš
Aleksandrijos. Dievas per istoriją žengia pasislėpęs, po bejėgio žmogaus rūbu. Dieviškos
dorybės – tiesa, meilė, tikėjimas, teisingumas – dažnai šiame pasaulyje vis dar užmiršti ir
bejėgiai dalykai. Bet vis dėl to, pasaulis paslapčia gyvena iš to, kad jame vis dar tikima,
viliamasi ir mylima. Pagal Evangeliją, laisvė tai yra nedarymas to, ko užsigeidžia, gimtosios
nuodėmės deformuota žmogaus prigimtis, tai nėra visų žmogaus norų ir įgeidžių
patenkinimas, bet laisvas apsisprendimas daryti tai, ko nori Dievas. Laisvas yra tas, kuris seka
paskui aukščiausią laisvę, kuris yra Kelias, Tiesa, ir Gyvenimas. Pagrindinis laisvės priešas
yra nuodėmė. Žmogus gali būti kalėjime, bet būti laisvas, gali būti laisvas, bet alsuoti
neapykantos, neteisingumo, godumo dvasia. Dvasios nelaisvė šimtą kartų baisesnė už kūno
nelaisvę. Nuodėmė atima žmogui laisvę, atima Dievą, kuris vienintelis yra laisvės garantas.
Nuodėmė padalija, atskiria žmogų nuo Dievo, ir žmogų nuo žmogaus. Žmogus nedaro to ko
nori, bet daro tai ko nenori. Apie tai liudija apaštalas Paulius: „ Aš net neišmanau, ką darąs,
nes darau ne tai, ko noriu, bet tai, ko nekenčiu. O jei darau, ko nenoriu, tai pripažįstu, jog
įstatymus geras. Tada jau nebe aš tai darau, bet manyje gyvenanti nuodėmė“ (Rom 7, 15, 16).
Nuodėmė užtemdo, įtraukia mus į dvasios tamsumą. Žmogus papuola į tamsybių kunigaikščio
valdžią, kuris atima dvasios laisvę. Krikščionis neturi automatinės garantijos dvasios laisvei.
Kaip ir kiekvienas žmogus jis privalo rinktis.
Turi rinktis iki pat gyvenimo pabaigos, kiekvieną dieną, kiekvieną valandą. Čia nėra jokių
privilegijų. Evangelistas Lukas pasakoja, kaip sumišusiems ir išsigandusiems apaštalams
susirinkusiems Jeruzalėje pasirodęs Jėzus tarė: „ Ko taip išsigandote, kodėl jūsų širdyse
gimsta dvejonės? Pasižiūrėkite į mano rankas ir kojas. Juk tai aš pats! Palieskite mane ir
įsitikinsite: dvasia juk neturi kūno nei kaulų, kaip matote mane turint“ (Lk 24, 38 -39).
Mes visuomet ko nors tikimės, turime savo laimės receptą, dažnai mus persekioja baimė
ir nerimas, kažkas nuodija mūsų gerą savijautą, tai yra mūsų žmogiškasis „ego“ kuris
užtemdo dieviškąją tikrovę – iš čia tas nenuilstamas nepasitenkinimas ir priekaištai. O Jėzus
eina su mumis, kaip su tais Emauso mokiniais tuo pačiu keliu, nepalieka mus nė valandėlei.
Lydi mus džiaugsmo ir kančios valandomis. Neturėtume turėti pagrindo nusiminimui, jeigu
kartais ir būna kančios akimirkų, nesupratimo, atrodo, kad ir žmonės apleidžia, žmonės gali
apleisti, Dievas niekuomet neapleidžia. Jis eina kartu su mumis ir kantriai aiškina „Raštus“ .
Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę
(Lk 24, 32). Jėzus lydi mus įvairiuose „laiko ženkluose“ tam, kad sustiprintų mus, pakelt
mūsų dvasią, sumažintų mūsų nerimą ir nusivylimą.
Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje“ (Mt 5,12). Šis
evangelijos tekstas kalba mums, kad džiaugsmas turi teologinę ir eschatologinę dimensiją.
Jeigu mes sugebame šioje žemėje, tarnauti Dievui ir žmonėms džiaugsmingai, tai amžinybėje
gausime užmokestį. „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai
paruošė Dievas tiems, kurie jį myli“ ( 1Kor 2, 9).
Bet žmogus nori džiaugtis ne tiktai pas Dievą amžinybėje, bet ir šioje ašarų pakalnėje,
nes ir šioje žemėje esame Dievo vaikai, Dievo karalystė prasideda čia ir dabar. Kaip tai
padaryti, kad optimistiškai žiūrėtume į šį pasaulį, kuris nėra rojus, bet nėra ir pragaras.
Prancūzų teologas J. Galot SJ taip meldėsi:
Viešpatie, duok man optimistiško ir džiugaus žvilgsnio, kad žiūrėčiau į pasaulį ir
būčiau sąmoningas nuostabios jo paskirties liudininkas, kuris jam yra skirtas. Nuo sukūrimo
pradžios įkūrei pasaulyje tiesą ir gėrį, o atpirkdamas jį, nugalėjai blogį ir klastą. Liūdnas
nuodėmės vaizdas, kuris skleidžia nelaimes ir sugedimą, neleidžia augti manyje tikram
optimizmui, kurio aš noriu. Bet Viešpatie tavo malonė veikia galingiau nei žmonių piktumas,
Tavo malonė yra galingesnė, nei tvirčiausias egoizmas ir puikybė. Sužadini nusidėjėlyje
gailestį dėl jo nuopuolių, kvieti, kad sugrįžtu pas Tave. Neatstūmei ir neužmiršai nieko, kad
išgelbėtum visą žmoniją. Leisk mums džiaugtis mažomis pergalėmis, dėka Tavo buvimo mūsų
širdyse, padaryk mane optimistu, visuose mano sprendimuose. Nes tu esi Nugalėtojas.
Šių laikų žmogus taip yra paveiktas konsumistinio mentaliteto, kad neturi laiko Dievui
padėkoti. Aišku pasaulyje egzistuoja kančia, neteisingumas, kuriuos reikia mažinti, bet
žmogus Dievui turėtų taip pat dėkoti už viltį, kurią Jėzus duoda tiems, kurie Jį tiki. Prabėgo
metai nuo mokytojos Jadvygos mirties, mokytoja Jadvyga kvietė mokinius, parapijiečius, kad
jie nebijotų atsiverti dieviškai šviesai, kuri gali išlaisvinti ir padaryti tikrais Dievo vaikais.
Jadvyga suprato, kad Dievo malonė yra galingesnė, nei egoizmas ir puikybė.

IMG_0288
« 1 5 »

Kun. dr. Robertas Rumšas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *